Zervynos
| Zervynos | ||
|---|---|---|
  Zervynos | ||
| 54°06′36″š. pl. 24°29′53″r. ilg. / 54.110°š. pl. 24.498°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Alytaus apskritis | |
| Savivaldybė |  Varėnos rajono savivaldybė | |
| Seniūnija | Marcinkonių seniūnija | |
| Gyventojų | 36 | |
 Vikiteka | Zervynos | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Zerwiny, Zierwiny | |
Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, Dzūkijos nacionalinio parke abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Vakariniu pakraščiu eina Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis, yra Zervynų geležinkelio stotelė.
Geografija
Zervynas iš visų pusių supa Dainavos girios miškai. Pro kaimą vinguriuoja Ūla (per ją įrengtas medinis tiltas ir metalinis Zervynų geležinkelio tiltas), nedidelis šaltiniuotas Pavilnio upelis. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Mančiagirės skardžiai (gamtos paminklas). Miške, kitapus geležinkelio, telkšo pora ežerų – skaidraus melsvo vandens Mekšrinis bei žalsvo, stovinčio vandens Išrūginis. Be to, yra nedidelių pelkėtų daubų.
Kaime auga saugomas Zervynų ąžuolas, o pietiniame paribyje – dvi Zervynų drevėtos pušys.
Istorija
Vietovėje buvo apsistojama jau nuo paleolito. XIX a. pradžioje prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos (Zervynų senovės gyvenvietė).
Rašytiniuose šaltiniuose Zervynų kaimas minimas nuo 1742 m. Merkinės parapijos gimimų metrikų knygose. XVIII a. dešiniajame Ūlos krante esanti dalis priklausė Varėnos seniūnijai bei dvarui ir dalis kaimiečių ėjo lažą. Ji buvo išsivysčiusi iš bajorkaimio. Tuo tarpu kairiajame krante buvusi kaimo dalis priklausė Kaniavos seniūnijai, girininkijai ir dvarui. Ji kilo iš miško žvalgų gyvenvietės ir mokėjo činšą. Kairiakrantėje Zervynų dalyje 1777 m. gyveno Petrušis ir Svirnelis, 1850 m. – Tamulevičiai, Vilčinskai, Svirskiai.[2]
Kaimo gyventojai daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko miško gėrybes, pynė iš šiaudų, vytelių ir balanų, audė. Garsėjo bitininkyste ir bitininkais-drevininkais. Medžiai su išskobtomis drevėmis saugomi kaip gamtos paminklai (tarp jų ir Zervynų ąžuolas).
XIX a. antroje pusėje (~1866 m.) kaime buvo 12 ūkių, gyveno 130 katalikų, 4 stačiatikiai ir 4 žydai.[3]
Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 235 žmonės, iš kurių 230 užsirašė lietuviais ir 5 žydais.[4]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| XVIII a. | |
| XIX a. | Trakų apskritis, Merkinės valsčius |
| 1920-1930 m. | Kaniavos valsčius |
| 1930-1940 m. | Varėnos valsčius |
| 1940 m. | Rodūnios rajonas |
| 1940-1941 m. | Alytaus apskritis |
| 1941-1950 m. | Rudnios valsčius |
| sovietmetis | Marcinkonių apylinkė |
| nuo 1995 m. | Marcinkonių seniūnija |
Etimologija
Vietovardis laikomas jotvingiškos kilmės, padarytas iš šaknies žerv-. Ši šaknis sietina su žodžiu žerventi („tekėti, greitai bėkti“; plg. rus. жерело „upės žiotys“, rus. жорло „upės vaga“, ukr. жерело, джерело „šaltinis“). Kita versija sieja vietovardį su žodžiu gervė (plg. žiemg. dzerve)[5].
Architektūra
Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų „ulyčiomis“. Prie jų išsidėsčiusios medinės sodybos. Trobos ir svirnai yra pastatyti iš tašytų rąstų, jungiant kertes arba sąsparas, o tvartai, kluonai ir kiti statiniai statyti iš apvalių rastų. Klėčių ir tvartų pamatai dažniausiai iš medinių trinkų. Trobų langai, durys, prieangiai papuošti. Pastatų stogai yra dvišlaičiai, dengti šiaudais, malkenomis (skiedromis) arba nendrėmis.
Kaimo viduryje yra skirtingu metu statytų trijų kryžių grupė. Aukštas kryžius pastatytas ant Ūlos kranto, dar vienas – kryžkelėje prie kapinių. Yra medinis tiltas per Ūlą.
Papročiai
Per Vėlines, dzūkų vadintas Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis, Zervynų kapinėse uždegami laužai. Toks paprotys taip pat išlikęs Margionyse.
Kultūra
Kaime veikia dzūkų etnografinis ansamblis. 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus režisuotas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, vaizdavęs „miškinių“ gyvenimą, buvo filmuojamas Zervynų kaime[6], kaip ir 1981 m. filmas apie Pirčiupių kaimo tragediją „Faktas“.Kaime gyvena tautodailininkas Algis Svirnelis, atstatęs Zervynų kaimo kryžius, gyveno 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Aputis.
Kairiajame Ūlos krante stovi paminklas pokario Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Prie Mekšrinio ežero kiekvienais metais vyksta ninjutsu vasaros treniruotės.
Gyventojai
 | |||||||||
| 1866 m. | 1905 m.[7] | 1921 m.[8] | 1931 m.[9] | 1959 m.sur.[10] | 1970 m.sur.[11] | 1979 m.sur.[12] | 1983 m.[13] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 138 | 196 | 235 | 284 | 190 | 186 | 133 | 143 | ||
| 1987 m.[14] | 1989 m.sur.[15] | 2001 m.sur.[16] | 2011 m.sur.[17] | 2021 m.sur.[18] | - | - | - | ||
| 139 | 103 | 67 | 47 | 36 | - | - | - | ||
| |||||||||
Transportas
Svarbiausia susisiekimo arterija – greta kaimo einantis Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis. Juo 3 kartus per dieną vyksta traukinys iš Vilniaus į Marcinkonis. Taip pat kaimas pasiekiamas asfaltuotu keliu, ties Mančiagire atsišakojančiu nuo Varėnos–Marcinkonių plento. Miško keliukais galima patekti į Marcinkonis, Lynežerį.
Ūlos upe plaukiojama baidarėmis.
Galerija
Svirnas Zervynose
Pirkios Zervynose buvo statomos iš tašytų rąstų
Etnografinės sodybos nendrių stogo fragmentas
Zervynų kapinės
Kryžius netoli kapinių
Tiltas Zervynose per Ūlą
Medinis tiltas per Ūlą
Tradiciškai restauruota kaimo sodyba
Zervynų panorama nuo kapinių
Literatūra
- Zervynos. Lietuvos TSR kraštotyros draugija, Vilnius, 1964.
Šaltiniai
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
 | VARĖNA – 16 km Mančiagirė – 3 km | | |||||||||
| |||||||||||
| Lynežeris - 8 km | |||||||||||
