Zalesė (Mielaukiai)
| Zalesjė rus. Залесье liet. Mielaukiai vok. Dorf Mehlauken, Liebenfelde | |
|---|---|
| Laiko juosta: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Rusija |
| Sritis |  Kaliningrado sritis |
| Rajonas | Polesko rajonas |
| Pašto kodas | 238642 |
| Tel. kodas | (+7) 40158 |
Zalesjė (liet. Mielaukiai, vok. Dorf Mehlauken, nuo 1907 m. Mehlauken, nuo 1938 m. liepos 16 d. Liebenfelde, 1945–1946 m. rus. Мелйаукен, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Зaлесье) – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities centrinėje dalyje, Polesko rajone, 10 km į pietvakarius nuo Skaisgirių, prie geležinkelio Tilžė–Labguva–Karaliaučius (nutiestas XIX a. antroje pusėje) ir plento Labguva–Skaisgiriai (Reicho kelias 126, dab. kelias A190), nuo 2008 m. birželio 30 d. Zalesjės kaimo gyvenvietės centras.[1] Pro miestelį teka Nemunyno kairysis intakas Timbra ir Mielava.
Istorija
Pirmą kartą gyvenvietė minima 1384 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Die Litauischen Wegeberichte). Kūrėsi Buominės didžiosios girios rytiniame pakraštyje, prie senojo vieškelio Labguva–Laukiška–Tilžė. Tapo reikšminga Pamario gyvenviete. Nadruvos žemės kaimo pavadinimas lietuviškos kilmės.
1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Labguvos apskrities kaimas.[2] Nuo 1947 m. liepos 25 d. Bolšakovo rajono, nuo 1965 m. sausio 12 d. Polesko rajono Zalesjės apylinkės (Залесовский cовет) centras.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1818–1945 m. | Labguvos apskritis | Rytų Prūsijos provincija |
| 1945–1946 m. | Rytų Prūsija | TSRS |
| 1947–1965 m. | Bolšakovo rajonas | Kaliningrado sritis |
| 1965–2008 m. | Zalesjės apylinkė Polesko rajonas | Kaliningrado sritis |
| nuo 2008 m. | Zalesjės kaimo gyvenvietė Polesko municipalinis rajonas | Kaliningrado sritis |
XVIII a. viduryje įkurta pradžios mokykla, 1841 m. – Mielaukio evangelikų liuteronų parapija, 1846 m. pastatyta bažnyčia. 1881 m. iš Priekulės į Mielaukį perkelti parengiamieji kursai stojantiesiems į mokytojų seminarijas. Veikė dvi vaistinės, knygynas, trys kepyklos, 27 parduotuvės, malūnas, lentpjūvės, pieninė ir sūrinė, našlaičių prieglauda. Dirbo gydytojas, dantistas, įvairūs amatininkai. 1920–1940 m. veikė dvi spaustuvės, XX a. pradžioje – Laukirtinkiškoji draugystė (žemės ūkio draugija), Natūros gydymo draugija.
Gyventojai
 | ||||
| 1910 m.[3] | 1933 m.[4] | 1939 m. | ||
|---|---|---|---|---|
| 663 | 403 | 366 | ||
| ||||
Lietuviai
Iki XVIII a. antro dešimtmečio beveik visi Mielaukio ir parapijos gyventojai buvo lietuvininkai, daug jų išmirė per 1709–1711 m. didįjį marą ir badą; po XVIII a. pirmosios pusės vokiečių didžiosios kolonizacijos apsigyveno vokiečių. XIX a. viduryje karališkajame dvare ir bažnytkaimyje gyveno 1181 žmonių, iki Pirmojo pasaulinio karo – 668, 1939 m. Mielkiemyje ir Alekso priemiestyje – 4089 žmonės.
Mielaukio parapijoje kunigavo ir lietuvių kilmės dvasininkai: 1870–1877 m. A. Ansaitis, 1890–1917 m. F. Adomaitis, 1933–1935 m. E. Šmitaitis. Dėl akultūracijos ir prievartinės germanizacijos mažėjo lietuvininkų: 1848 m. iš 6455 parapijiečių apie 3000 (46,5 %) kalbėjo lietuviškai, 1870 m. – 1840 m. (apie 40 %), 1878 m. – apie 2500 (33,3 %), 1897 m. – apie 2000 (26,3 %), 1907 m. – 1200 (18,5 %) gyventojų; 1912 m. iš 6460 gyventojų lietuviškai kalbėjo apie 1000.
1879–1919 m. knygrišys A. Bajoras pardavinėjo lietuvišką spaudą. Po 1945 m. Mielaukis labai suniokotas, nugriauta daug senų pastatų, apgriautoje bažnyčioje įrengtas sandėlis.[5]
Apylinkė
Apylinkės teritorijoje buvo šios gyvenvietės:[6] [7]
Šaltiniai
- Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.