Voluinė

Ankstyviausias Voluinės centras buvo Voluinės Vladimiras, įkurtas 988 m. Ankstyvoji Voluinės istorija glaudžiai susijusi su Voluinės kunigaikštystės raida. Ši Kijevo Rusios įpėdinė susijungė su gretima Haličo kunigaikštyste į Haličo-Voluinės kunigaikštystę XII–XIV a.

Voluinės kunigaikščiai buvo susigiminiavę su Lietuvos valdovais. Vienas iš Voluinės kunigaikščių Švarnas 1254 m. vedė Mindaugo dukrą, o 1267 m. jo seserėnas Vaišelga atidavė jam valdyti Lietuvą pats pasitraukdamas gyventi į vienuolyną. Švarnas Ldk buvo iki 1269 m.

1340 m. mirė Haličo-Voluinės kunigaikštis Jurijus Boleslavas Traidenis. Gedimino sūnaus Liubarto žmona buvo paskutinė iš Haličo karalių giminės, taigi Liubartas pretendavo į visą Haliča ir Voluinę. Lenkijos karalius Kazimieras III taip pat siekė šio sosto, taigi jis užėmė Pšemyslio žemę, o vėliau ir Lvovą. Tarp Liubarto ir Kazimiero III prasidėjo ilgametė kova dėl Galicijos (Halyčo) karaliaus vardo, šios kovos metu Liubartas užėmė Vladimirą, Kremenecą, Belzą, bet dėl išdavystės pateko į Kazimiero nelaisvę, iš kurios jį išlaisvino brolis Kęstutis.

Liubartas užsitikrino Maskvos didžiojo kunigaikščio Simeono paramą ir ėmė drąsiau veikti prieš Lenkiją. 1349 m. Kazimieras užėmė Voluinę, bet vos tik jam paleidus kareivius į namus, Liubartas ir Kęstutis pasiuntė savo karius į Chelmo, Belzo ir Voluinės žemes, greitai jas užėmė, o po to paėmė ir Lvovą.

Po Liubarto mirties, kunigaikščio titulą perėmė jo sūnus Teodoras Liubartaitis, kuris mirė 1431 m.

Po 1569 m. Liublino unijos Voluinė tapo Lenkijos karalystės provincija. Šiuo laikotarpiu teritoriją apgyvendino lenkai ir žydai. Buvo atidaryta daug Romos katalikų ir Graikų katalikų bažnyčių, stačiatikių bažnyčios buvo prijungiamos prie graikų katalikų.

Po Trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Voluinė tapo Rusijos imperijos Voluinės gubernija. XIX a. pabaigoje Voluinėje gyveno virš 200 000 vokiečių, imigravusių iš Lenkijos, taip pat gyveno ir čekų mažuma.

1921 m., po Lenkijos-sovietų karo, Rygos sutartimi Voluinė buvo padalinta tarp Lenkijos ir Ukrainos TSR. Didesnė Voluinės dalis atiteko Lenkijai ir tapo Voluinės vaivadija, vėliau rytinėse Voluinės žemėse susikūrė Rivnės, Žytomyro sritys, žemės į vakarus nuo Vladimiro atiteko Lenkijos Liublino vaivadijai

1935–38 m. Stalinas deportavo Rytų Voluinės lenkus – tai buvo pirmoji nacionalinė deportacija TSRS.

1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas priskyrė visą Voluinę Sovietų Sąjungai. Pagal Nacių-Sovietų gyventojų perdavimo sutartį, visa vokiečių tautinė mažuma persikėlė į Nacių užimtą Lenkijos dalį. Po Antrojo pasaulinio karo Voluinė liko TSRS dalimi, dauguma lenkų, išgyvenusių karą buvo ekspatrijuoti į Lenkiją. Nuo 1991-ųjų, Voluinė yra Ukrainos dalis.

• Voluinės Vladimiras
• Luckas
• Olyka
• Chelmas
• Žytomyras
• Šepetivka

Voluinė, kaip administracinis vienetas:

Metai	Valstybė	Simboliai	Pavadinimas	Oficialia kalba	Adm. centras	Plotas	Žemėlapis
1154–1390 ir 1431–1452	nuo 1340 m. LDK		Voluinės kunigaikštystė	ukr. Волинське князівство	Vladimiras
1569–1795	ATR		Voluinės vaivadija	lenk. Województwo wołyńskie	Luckas	38 300 km²
1795–1917	Rusijos imperija		Voluinės gubernija	rus. Волынская губернія	Žytomyras	71 736 km²
1917–1919	Ukrainos Liaudies Respublika		Voluinės žemė	ukr. Волинська земля	Luckas
1919–1939	Lenkija		Voluinės vaivadija	lenk. Województwo wołyńskie		1921 – 30 274 km² 1939 – 35 754 km²
1939–1991	SSRS Ukrainos SSR		Voluinės sritis	rus. Волынская область		20 144 km²
1991–	Ukraina			ukr. Волинська область

• Voluinės sritis
• Voluinės srities herbas
• Voluinės srities vėliava

• internetinis naujienų portalas „Voluinė“ Archyvuota kopija 2009-08-05 iš Wayback Machine projekto. (ukr.)

• Photo