Vakcinų kontroversijos
Vakcinų kontroversijos (antivakseris; lietuviškas naujadaras skieptikas[1]) – įvairios baimės paplitusios visuomenėje dėl vakcinų keliamo neigiamo poveikio žmogaus organizmui galimai susijusios su antivakcininiais judėjimais. Vakcinoms priešinamasi seniai. Pavyzdžiui, 19 amžiuje Anglija ir JAV parlamentuose priėmė įstatymus, pagal kuriuos skiepijimas nuo raupų tapo privalomas. Po to prasidėjo riaušės gatvėse. Tai laikoma priešskiepinio judėjimo pradžia.[2]
Neigiamo požiūrio pobūdis
Nors patys aršieji skiepijimo priešininkai kartais teigia, jog konkrečios vakcinos tyčia sukurtos tautoms ar religinėms grupėms pavergti ar naikinti,[3] tokie kraštutiniai požiūriai šiuo metu gana reti. Daug dažniau, pripažįstant globalią skiepų naudą, abejojama dėl jų saugumo. Tėvai kai kada jaučiasi sunkiai besugebą įvertinti balansą tarp konkrečios vakcinos pavojų bei jos privalumų ir neretai išreiškia nepasitenkinimą dėl informacijos trūkumo. Egzistuoja žymus nepasitikėjimas gydytojo sugebėjimais, mokslo galimybėmis ir valstybinės politikos objektyvumu bei garbingumu.[2] Šios baimės iš dalies pagrįstos, nes būta atvejų kai vakcinos sukėlė paralyžių, nusinešdavo gyvybes, tačiau masininė vakcinacija dažniausiai padeda išvengti perteklinių mirčių, sunkių užkrečiamų ligų simptomų, nors kartais juos gali ir sukelti.[4][5]
Psichologija
Pasipriešinimą gali sukelti tiek asmeninės patirties apie ligą neturėjimas (žmonėms užmirštant ligos rimtumą), tiek ir įpratimas prie paplitusių, lengvomis laikomų ligų, manant, jog jos niekuo negresia. Pavyzdžiui, gripas kai kurių nelaikomas pakankamai rimta nuo jo skiepytis liga, nors būna tiek sunkių, tiek ir mirties atvejų. Be to, ko nors nedaryti psichologiškai lengviau nei ko nors aktyviai imtis.[6]
Apeliavimas į natūralumą
Dalis žmonių apeliuoja į natūralumą, manydami, jog sveikiau yra persirgti ir įgauti imunitetą natūraliai. Jie, aišku, pirmiausia kalba apie ligas kuriomis tada svarbu persirgti jauname amžiuje, nes suaugus jos daug labiau pavojingos. Net ir 21 amžiuje Amerikoje kai kurios šeimos tarpusavyje organizuoja „vėjaraupių vakarėlius“, kad užsikrėstų ir persirgtų visi juose dalyvavę vaikai.[6] COVID-19 ligos protrūkio metu, įvedus galimybių pasus, Lietuvoje atsirado sąmoningai šia liga užsikrėsti siekiančių žmonių (taip išvengiant būtinybės skiepytis). Medikų nuomone, taip neabejotinai pavojingiau.[7]
Grėsmė
Pasaulio sveikatos organizacija priskiria šiuos priešskiepinius judėjimus prie dešimties rimčiausių pasaulio masto grėsmių žmonių sveikatai.[8] Paplitus vengimui skiepytis, sugrįžta išnykusiomis atrodžiusios ligos, taip pat ir mirtys nuo jų.[9] Pavyzdžiui, 21 amžiaus pradžioje religiniai lyderiai Nigerijoje paskatino savo pasekėjus atsisakyti skiepų nuo poliomielito. Dabar Nigerija – tarptautinio masto poliomielito židinys, sėjantis ligą po gretimas šalis. Jame užregistruota apie pusę visų pasaulio poliomielito atvejų.[3][10]