Valstybinis Šiaulių dramos teatras

Pirmoji premjera – Karlo Gocio „Princesė Turandot“, rež. Borisas Dauguvietis. Per teatro veikimo laikotarpį pastatyta apie 400 spektaklių.

• Nuo 1931 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių teatras veikė kaip Kauno Valstybės teatro skyrius, vadinamas Valstybės teatro Šiaulių skyriumi (1931 m. rugpjūčio 4 d. Švietimo ministro įsakymai Nr. D/32, D/33, D/34. – LSSR CVA, f. 391, ap. 8, b. 149a, l. 17, 17 a, p. 18),
• nuo 1935 m. liepos 1 d. Valstybės teatro Šiaulių skyrius perkeltas į Klaipėdą, vadinamas Valstybės teatro Klaipėdos skyriumi,
• nuo 1939 m. kovo 23 d. iš Klaipėdos perkeltas į Šiaulius, vadinamas Valstybės teatro Šiaulių skyriumi,
• nuo 1941 m. gruodžio 30 d. – Šiaulių miesto teatras,
• nuo 1944 m. spalio 11 d. – Šiaulių dramos teatras. 1949 m. prie teatro prijungtas Žemaičių dramos teatras.
• nuo 2014 m. lapkričio 1 d. – Valstybinis Šiaulių dramos teatras^[4].

• Kostas Ostrauskas „Čičinskas“, rež. Rolandas Atkočiūnas,
• Sylviane Dupuis „Antrasis išvarymas“, rež. Peteris Stoičevas,
• Antonas Čechovas „Trys seserys“, rež. Sigitas Račkys,
• Jaroslavas Hašekas „Juozapas Šveikas“, rež. S. Račkys,
• Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas „Aukso veršis“, rež. S. Račkys,
• Hiljermė Fiheiredas „Ezopas“, rež. Regina Steponavičiūtė,
• Borisas Vijanas „Lelijos romansas“, rež. Vytautas V. Landsbergis,
• Kostas Kubilinskas „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“, rež. Juozas Žibūda,
• Moljeras „Šykštuolis“, rež. Rimantas Teresas,
• P. Šenas „Į sveikatą, pone”, rež. Nijolė Mirončikaitė.

Modernistinis Šiaulių teatras – ikoninis miesto objektas, kurio projektą parengė Stasys Kudokas, o Karolis Reisonas buvo pirmojo interjero autorius ir galbūt projekto adaptavimo Šiauliams bendraautoris. Pastatas buvo suprojektuotas kaip kino teatras Kaune, vėliau pritaikytas Šiauliams. Teatras per karą nukentėjo nuo gaisro, bet išliko originalus fasadas. Atstatytas pokaryje pagal miesto vyriausiojo architekto Eduardo Budreikos projektą.^[5][6]

2014-2015 m. vykdant pastato renovaciją, norint jį apšiltinti, buvo pakeista istorinio pastato architektūrinė išraiška, sukėlusi diskusijas architektų bendruomenėje. Atnaujintame fasade pristatytas papildomas frontonas, pritaikytas kabinti ant jo spektaklių reklamas. Pasikeitė ir pastato spalva – atsirado šviesių ir tamsių rusvų spalvų derinys. Panaudotos metalo konstrukcijos, padengtos šiltinimo medžiaga, primenančios kolonas. Sovietmečiu prie fasado taip pat yra buvusios kolonos, ant kurių buvę Lenino ir Stalino biustai.^[5][6]

• 
  Teatro kavinės meniu lenta ant grindinio
• 
  Prie teatro stovinti Henriko Orakausko skulptūra „Skaitantis žmogus“^[7]
• 
  Teatro fasadas iki pastato kapitalinio remonto
• 
  Teatro 40-mečio jubiliejinis albumas, 1972 m.

• Oficiali svetainė