Taranto kunigaikštystė

Taranto kunigaikštystė buvo valstybė pietų Italijoje, sukurta 1088 m., kai Tarantas atiteko Bohemondui I, vyriausiajam Roberto Guiskardo sūnui. Bohemondas I ir jaunesnysis brolis Rodžeris Borsa po ginčo dėl Apulijos kunigaikštystės paveldėjimo sudarė taiką. Bohemondui I atiteko Tarantas.

Tarantas tapo kunigaikštystės sostine, o pati valda apėmė beveik visą Apulijos „kulną“.

Per vėlesnius gyvavimo metus kunigaikštija kartais buvo galinga ir beveik nepriklausoma nuo Sicilijos karalystės, o vėliau ir Neapolio karalystės feodalinis feodas. Kartais tai būdavo tik titulas, dažnai suteikiamas karūnos įpėdiniui arba valdančios karalienės vyrui. Kai Anžu namai buvo perdalinti, Tarantas atiteko Durazo namams (1394–1463).

Neapolio karalystės valdovas Ferdinandas I sujungė Taranto kunigaikštystę su Neapolio karalyste mirus savo žmonai Izabelei iš Klermono. Kunigaikštystės nepriklausomybės periodas baigėsi, tačiau Neapolio karaliai ir toliau suteikdavo Taranto princo titulą savo sūnums, pirmiausiai būsimam Neapolio karaliui Alfonsui II, vyriausiam Izabelės sūnui.

• Žiofrė (1063 – iki 1072)
• Ričardas (iki 1072–1080)
  • Petras II, regentas
• Robertas Guiskaras (1080–1085)
• Bohemondas I, (1085–1088)

• 1088 – Bohemondas I (1054–1111), vėlesniais metais Bohemondas I Antiochas, kryžiuočių valstybės Antiochijos valdovas;
• 1111 – Bohemondas II (1108, 1130), Antiochijos princas;
• 1128 – Karalius Rodžeris II (1093–1154), Apulijos kunigaikštis, Sicilijos karalius, Pietų Italijos vienytojas;
• 1132 – Tankredas, Bario princas – Rodžerio II sūnus;
• 1138 – Vilijamas I Sicilietis, Sicilijos karalius, Roger II sūnus, po brolio Tankredo mirties tapo Taranto princu;
• 1144 – Simonas, Roger II sūnus;
• 1157 – Viljamas II, būsimasis Sicilijos karalius;
• 1189 – Karalius Tankredas, Lečės grafas;
• 1194 – Viljamas III, Sicilijos karalius (vėliau jis buvo nušalintas), Lečės grafas;

• 1194 m. – karalius Henrikas VI, Šventosios Romos imperatorius ir Sicilijos karalius;
  • 1198 – Robertas;
  • 1200 m. – Valteris III iš Brieno.
• 1205 m. – karalius Frydrichas II, Šventosios Romos imperatorius;
• 1250 – Manfredas iš Sicilijos, Frydricho II sūnus, vėliau ir karalius;

• 1266 – karalius Karolis I (1227–1285), nugalėjo Manfredą ir buvo popiežiaus įšventintas Sicilijos karaliumi;
• 1285 – karalius Karolis II (1248–1309), Neapolio karaliaus Karolio I sūnus;
• 1294 m. – Pilypas I (1278–1331), Karolio II sūnus ir tituluotas Lotynų imperatorius;
• 1331 – Robertas iš Taranto (1299–1364), Pilypo I sūnus;
• 1346 – Liudvikas iš Taranto (1308–1362), Pilypo I sūnus, tuo pat metu Neapolio karalius;
• 1364 m. – Pilypas II (1329–1374), Pilypo I sūnus ir tituluotas Lotynų imperatorius;
  • 1356 m. – jaunystėje mirė Pilypo II sūnus Pilypas III, titulas grąžintas tėvui;

• 1374 – Žakas de Bo, Pilypo II sūnėnas ir titulinis Lotynų imperatorius;

• 1383 – Otas, Taranto princas (1320–1398), Joanos I Neapolietės našlys;

• 1399 – Raimondas del Balcas Orsinis, dar žinomas kaip Raimondello, Lečės grafienės Marijos vyras;
• 1406 – Ladislovas iš Duraco, Neapolio karalius, antrasis Marijos Enginietės vyras;
• 1414 m. – Jokūbas II iš Burbono-La Markės, Joanos II Neapolietės vyras;
• 1420 m. – Džiovanis Antonijus del Balcas Orsinis, Marijos ir Raimondello sūnus;
• 1463 m. – Izabelė iš Klermono, Džovanio Antonio dukterėčia.

• O. Casanova, Il Principato di Taranto e gli Angioini, Taranto, Cooperativa tipografica, 1908
• G. C. Speziale, Storia militare di Taranto negli ultimi cinque secoli, Bari 1930, rist. 1979.
• G. M. Monti, La condizione giuridica del Principato di Taranto,Tipografia Cressati, Bari, 1928.
• AA.VV, Il Principato di Taranto dai Normanni agli Angioini, Industria grafica Tiemme, Manduria (Ta), 1994.
• Luigi Madaro — Le origini del Principato di Taranto — Industria Grafica O. Ferrari & Co. — Alessandria, 1926