Panegirika
Panegirika (gr. panēgyrikos – „šventiškas“, „iškilmingas“) – iškilminga, perdėtai ką nors šlovinanti kalba arba tokio pobūdžio literatūros kūrinys.[1] Senovės graikų (Gorgijo, Lisijo, Isokrato) panegirikos – daugiausiai laidotuvių kalbos. Senovės romėnų (Plinijaus Jaunesniojo) panegirikose šlovinami gyvieji, dažniausiai imperatoriai.[2]
Panegirika buvo populiari viduramžių, renesanso bei vėlesnėje (iki XVIII a.) literatūroje. Savita panegirikos rūšis – parodijinė panegirika (pvz., Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“) žinoma nuo antikos laikų.[2]
Nežinomo autoriaus hegzametru parašytas Zigmanto Vazos pasveikinimas (1589 m.) – seniausia išlikusi lietuvių panegirika. XVI–XVIII a. panegirikų parašė V. Daujotas-Labunauskis, P. Tarvainis, J. Hopneris, J. Lemanas. Panegirikos bruožų esama kai kuriuose XIX a. pr. poetų (A. Klemento, D. Poškos) eilėraščiuose.[2]
