Palpigradai
| Palpigradi | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Eukoenenia spelaea | ||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Palpigradai (Palpigradi) – nedidelis bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei. Tai dar nepakankamai ištirtas būrys ir apie jį nėra labai daug žinoma.[1]
Sandara
Palpigradai yra „seserinė“ telifonams gyvūnų grupė[2]. Tai labai maži padarai, jų ilgis svyruoja vos nuo 0,5 iki 3 mm,[3] vidutiniškai siekia 1 – 1,5 mm.[2] Kūnas pailgas, blyškios spalvos ir labai segmentuotas, užsibaigiantis nariuota vytelės pavidalo uodega (flagellum), kuri gali sudaryti iki pusės gyvūno ilgio.[4] Karapaksas tarp trečios ir ketvirtos kojų poros pasidalinęs į dvi dalis. Likusi kūno dalis segmentuota.
Cheliceros palyginus ilgos, trinarės, su žnyplėmis. Skirtingai nuo telifonų, palpigradų pedipalpai nėra tokie išsiskiriantys ir yra naudojami judėjimui.[4] Priekinė galūnių pora, kaip ir telifonų, žiužiakojų, solpūgų ir šizomidų, virtusi į jutimo organus. Likusios trys kojų poros skirtos judėjimui. Kūnas tankiai padengtas jutiminiais plaukeliais. Vidinė sandara išsaugojo nemažai primityvių detalių. Gyvūnai turi žarnyną, šalinimo liaukas, raumeninių audinių. Dauguma palpigradų neturi atskirų kvėpavimo organų, jie kvėpuoja pro savo kūno dangą ir tai susiję su jų gyvenamąja aplinka (drėgnas dirvožemis). Tačiau kai kurios rūšys turi plaučių maišelius, panašius į vorų plaučius.[5] Akių neturi.
Elgesys
Kol kas yra labai mažai žinoma apie šių gyvūnų elgesį.[4] Manoma, kad kaip ir kiti voragyviai, jie yra plėšrūnai, mintantys labai smulkiais vabzdžiais.[4] Tačiau jų chelicerų forma buvo aprašyta, kaip labiau primenanti šukas nei žnyples, buvo pastebėta, kad viena rūšis minta melsvabakterėmis.[6]
Dauginimasis
Kaip ir elgesys, taip ir dauginimasis yra mažai ištirtas. Žinoma, kad patelė deda iki kelių didelių kiaušinių.[4]
Geografinis paplitimas
Palpigradai daugiausia paplitę šiltuose ir drėgnuose tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, randami Pietų Europoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose, Australijoje.[2]
Gyvena drėgname dirvožemyje ir po jame esančiais akmenimis, kai kurios rūšys randamos olose, paplūdimio smėlyje.[2][7] Nepaisant to, kad jie mėgsta drėgmę, tiesioginiai vandens lašai jiems pavojingi, nes nuo jų kūno danga lengvai permirksta. Į paviršių gali iškilti tik esant padidėjusiai dirvožemio drėgmei, vėliau vėl įsikasa gilyn. Nors ir yra akli, jie jautriai reaguoja į šviesą ir slepiasi tamsiose vietose.
Į Lietuvą palpigradai gali patekti kartu su egzotiškais augalais, todėl jie gali būti randami botanikos soduose ar dirvožemyje, kur auginami jų gyvenamųjų vietų augalai. Vietinių rūšių nėra, nes čia jiems netinkamas klimatas.[8]
Klasifikacija
Iki 2003 buvo aprašytos apie 79 palpigradų rūšys, priklausančios dviem šeimoms: Prokoeneniidae ir Eukoeneniidae, kurios suskirstytos į septynias gentis.[9]
Taip pat aprašytos dvi fosilinės rūšys. Viena greičiausiai gyvenusi Plioceno epochoje, buvo aprašyta iš Arizonoje rasto akmens.[10] Nėra tiksliai žinoma, kokiai šeimai ji priklausė. Antroji rūšis (Electrokoenenia yaksha), priklausanti Eukoeneniidae šeimai, rasta Burmos gintare šiauriniame Mianmare, gyvenusi Kreidos periode.[11]