Mazovai
| Mazovai | |
|---|---|
 | |
| Populiacija šalyse | Lenkija, Mazovija |
| Kalba (-os) | lenkų, Mazovų tarmė |
| Religijos | katalikai |
| Giminingos etninės grupės | Indoeuropiečiai |
Mazovai (lenk. Mazowszanie, vok. Masowier, mazoviškai:Masovsany) – etnografinė lenkų tautos žmonių grupė gyvenanti Lenkijos Mazovijos regione Palenkės vaivadijos vakaruose ir Mazovijos vaivadijoje. Didžiausios mazovų gyvenvietės yra Plockas, Lomža, Vizna, Čerskas, Cechanuvas, Plonskas, Zakročimas ir Grujecas. Mazovų etninei grupei priklauso ir Mozūrų bei Kurpių subetninės grupės. Šiais laikais Mazovais vadinami ir visos Mazovijos vaivadijos gyventojai. XI a. mazovai šiaurėje ribojosi su galindais, rytuose su jotvingiais, pietuose ribojosi su Pilicos upe, vakaruose su Kujavais ir Lenčicanais.
Istorija
Manoma, kad mazovai į šias žemes atsikraustė maždaug XII a. amžiuje. Prieš jiems atsikraustant didžiojoje dalyje šių žemių gyveno baltų gentys galindai, prūsai ir jotvingiai. Atsikraustę mazovai užgrobė dalį šių genčių žemių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Mazovai buvo paminėti XI a. Nestoro kronikose. Prieš apsikrikštijant Mazovai buvo pagonys ir tradiciškai mirusiųjų kūnus laidodavo Šiaurės žvaigždės kryptimi. Šias žemes esančias į rytus nuo Vyslos upės X a. pabaigoje užkariavo lenkų kunigaikštis Meška I ir prijungė prie Lenkijos karalystės. 1138–1526 m. ši tauta priklausė Mazovijos kunigaikštystei, 1529–1795 m. Mazovijos vaivadijai, 1795–1807 m. Prūsijos karalystei, 1807–1915 m. Rusijos imperijai, 1915–1919 m. Vokietijos imperijai, 1919–1939 m. II Lenkijos Respublikai, 1939–1945 m. Trečiajam Reichui ir nuo 1945 m. Lenkijai.
Rytų Europos gentys VII-VIII a.
Rytų Europos gentys V-VI a.
Vakarų slavų gentys XI a.
Lenkijos tarmės
Nuorodos
Literatūra
- Roman Soltyk: Polen, geographisch & historisch geschildert. Stuttgart 1834, S.53
- Heinrich Kunstmann: Die Slaven, Ihr Name, ihre Wanderung nach Europa und die Anfänge der russischen Geschichte in historisch-onomastischer Sicht. Franz Steiner Verlag Stuttgart, 1996, S. 148
- Wilhelm Gaerte: Urgeschichte Ostpreußens, Gräfe und Unzer, Königsberg 1929 S. 319