Maisiejūnai

Liaudies etimologija mena, kad šiose vietose gyvenęs gobšuolis bajoras Maisiejūnas, turtingiausias Kruonio apylinkėse, turėjęs dvaro rūmus iš balto mūro, parko alėjas su didingomis skulptūromis ir labai daug aukso. Tačiau jis nenorėjo dalintis savo turtais su niekuo – net žmonos ir vaikų nenorėjo turėti. Pamatęs, kad ima semti, sveikata jau nebe ta, ir supratęs, kad pinigų niekam negalėsiąs perduoti, jis nusprendė auksą užkasti. Įsakė kalviui Jurkui pagaminti didžiulę metalo dėžę, kurią į dvarą atitempė visas pulkas vyrų. Maisiejūnas į skrynią sukrovė visą auksą ir jo dirbinius, vos betilpo. Tuomet įsakė tą skrynią užkasti po žeme, ir nors Dzikus (drūčiausias iš vyrų) perspėjo, kad gilios duobės negalima iškasti dėl vandeningos dirvos, tačiau bajoras vis tiek liepė užkasti tą dėžę. Vyrai užkasė, tačiau Maisiejūnas vis tiek neatgavo ramybės – jam buvo neramu, kad kas neiškastų tos skrynios, todėl jis liepė visos apylinkės gyventojams (vyrams, moterims ir vaikams) sunešti ir supilti žemę ant tos vietos, kur užkastas auksas. Greta dvaro rūmų iškilo aukštas status kalnas, aplaistytas žmonių prakaitu ir ašaromis. Ir vėl bajorui buvo neramu, todėl jis liepė nuo ano Strėvos kranto atridenti apsamanojusį didelį akmenį ir užtraukti ant supilto kalno viršūnės. Ir tada Maisiejūnas užkeikė auksą, kad kuo giliau kas nors kals skylę į akmenį norėdamas pasiekti auksą, tuo labiau gilyn ners bajoro auksas.^[2]

Bajoras mirė visų užmirštas ir paniekintas. Sakoma, kad jo aukso dėžė virtusi dvokiančia puvena. Žmonių supiltas kalnas imtas vadinti Maisiejūno piliakalniu.

XX a. dalis kaimo buvo iškeldinta statant Kauno ir Kruonio vandens jėgaines.