Lockheed SR-71 Blackbird

Stengtasi padaryti lėktuvą nematomą radarų ekranuose, tačiau tai pavyko tik iš dalies. Žvalgomos šalies radarai šiuos lėktuvus dažnai pamatydavo, ir jie ne kartą buvo atakuoti priešlėktuvinėmis raketomis, tačiau dėl didelio „SR-71“ greičio numušti nė vieno nėra pavykę. Iš viso yra sudužę 12 tokių lėktuvų, nei vienas kovos aplinkybėmis.^[1] Vietnamo kare į „SR-71“ buvo paleista apie 800 priešlėktuvinių raketų, tačiau, per savo operatyvinės veiklos laikotarpį, nei vienas lėktuvas nebuvo numuštas.^[2]

„SR-71“ nutūpus, kurį laiką niekas negalėdavo prie jo prieiti, nes korpusas nuo trinties į orą būdavo įkaitęs iki apie 300 °C. Aviacijoje naudojami aliuminio lydiniai tokioje temperatūroje nebeatsparūs, todėl korpusas buvo pagamintas iš titano. Titaną šiam lėktuvui pačiame Šaltojo karo įkarštyje „Lockheed Martin" pavyko įsigyti iš Sovietų Sąjungos. JAV pavyko išsaugoti karines paslaptis, taip niekam ir nesužinant, kam panaudojamas nupirktas metalas.

Dėl šiluminio plėtimosi lėktuvas tapdavo sandarus tik įkaitęs ir šalti bakai leisdavo kurą. Todėl lėktuvas pakildavo su nedideliu kuro kiekiu, „apšildavo“ ore, skrydžio metu prisipildydavo degalų ir jau tada skrisdavo į žvalgybą. „SR-71“ misijos buvo tokios slaptos, jog dauguma jų metu surinktų duomenų iki šiol neatskleidžiami.

„SR-71“ naudojo specialius degalus „JP-7", kurie taip pat buvo naudojami kaip šaldymo agentas - cirkuliuodami korpuso aušinimo sistemoje jie buvo naudojami aušinti lėktuvą. Siekiant saugumo, buvo sukurti itin sunkiai užsiliepsnojantys degalai, kurių beveik neįmanoma padegti ne lėktuvo variklyje. Šių degalų savikaina prilygo parduotuvėje parduodamo škotiško viskio kainai ir prisidėdavo prie nemažų (24 000–27 000 JAV dolerių per valandą) jo eksploatavimo sąnaudų.

Lėktuve buvo naudojami sudėtingos konstrukcijos varikliai, kurių darbas iš pradžių buvo valdomas analoginiais kompiuteriais. Šie kompiuteriai ne visada susidorodavo su užduotimi – pasitaikydavo, jog variklis ore užgesdavo, smarkiai sumėtydamas lėktuvą. Vėliau buvo įrengti skaitmeniniai kompiuteriai, kurie užtikrino patikimesnį variklių darbą.

Pamažu susikūrė šiuo lėktuvu besidominčių entuziastų misticizmo ir garbinimo kultas, daugiausia sąlygotas neįprasto jo vaizdo, įspūdingų galimybių ir jį supančios slaptumo skraistės. Plito kalbos, jog tikros „SR-71“ galimybės daug didesnės nei realiai skelbiamos ir niekada nebuvo iš tiesų atskleistos. Pagal viešai skelbimamus duomenis, didžiausias greitis, kuris buvo pasiektas su šiais varikliais, siekė 3,44 Macho. Tačiau pilotai pasakoja, kad yra pasiekę net 3,5 Macho greitį^[3]. Lėktuvas galėdavo pakilti iki maždaug 25,9 km aukščio.

Formaliai lėktuvų naudojimas JAV karinėse oro pajėgose buvo nutrauktas 1990 m., o iki 1999 m. keli lėktuvai buvo perduoti NASA, tyrimų tikslams, žvalgybą tęsiant tik iš dirbtinių palydovų. Tačiau tai, kad šie lėktuvai keliskart trumpam buvo grąžinti į rikiuotę ir po to vėl perkelti saugojimui bei tai, kad ilgai ir sėkmingai dirbę, jie oficialiai nebuvo niekuo pakeisti, sukėlė mitą, jog JAV turi ir naudoja kitos kartos maždaug penkis kartus už garsą greitesnius žvalgybinius lėktuvus. Ganduose minimas ir jų kodinis pavadinimas („Aurora“).

XXI a pradžioje Lockheed Martin padalinys "Skunk Works" yra patvirtinęs, kad kuria naują bepilotį lėktuvą "SR-72", kuris galėtų pasiekti iki 6,0 Machų greitį.

• sr-71.org
• Lockheed SR-71 Fotogalerija
• Lockheed SR-71 diagramos

Vikiteka: Lockheed SR-71 Blackbird – vaizdinė ir garsinė medžiaga