Linkuva

Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX a. tarpukariu: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.^[3] Istorinė senoji Linkuva buvo toliau į rytus, apie 3 km nuo dabartinio miesto, kur Mūša linksta į šiaurę – būtent šis linkis ir turimas omenyje.^[4]

Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai:

•  151  Pakruojis–Linkuva 
•  152  Joniškis–Linkuva 
•  211  Linkuva–Žeimelis 
•  1609  Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva 
•  2902  Linkuva–Degėsiai–Gedučiai 
•  2904  Linkuva–Joniškėlis–Pumpėnai 

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 1506–1520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai. XIX a. pabaigoje minima kaip Panevėžio apskrities miestelis.^[5]

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 1915–1916 m. į miestelį iš Petrašiūnų nutiesta siaurojo geležinkelio Gubernija-Pasvalys atšaka. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. 1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas. 1937 m. įkurta biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas SSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Linkuva priklausė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos, Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinei. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių. 1950–1959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises. 1995 m. patvirtintas Linkuvos herbas.^[6]

Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:

• Renesansinė Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1593 m., po gaisro atstatyta 1745 m. Bažnyčioje yra 7 XVIII a. altoriai, paveikslų („Šv. Barbora“ XVIII a. pr., „Švč. Mergelė Marija, vienuolių globėja“, su sidabro skardos aptaisu, XVIII a. vid., „Lenkijos karalius Jonas III“ 1837 m., dail. J. Botenkovas, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, manoma, XIX a.).
• Mūrinis karmelitų vienuolynas, pastatytas 1773 m.
• Medinė kapinių koplyčia, 1798 m.
• Sinagoga, pastatyta 1890 m.
• Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai.
• Lietuvos karių kapas miesto kapinėse.
• Paminklinis akmuo 1945–1952 m. komunistų nužudytų aukų atminimui.
• 2004 m. įkurtas skulptūrų parkas.
• Linkuvos gimnazijos muziejus.

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m.	1867 m.*[2]	1897 m.sur.	1923 m.sur.[7]	1959 m.sur.	1970 m.sur.[8]	1976 m.	1979 m.sur.[9]
745	474	2 077	1 851	2 144	1 950	1 900	1 876
1986 m.[10]	1989 m.sur.[11]	2001 m.sur.[12]	2006 m.	2011 m.sur.[13]	2021 m.sur.[14]	-	-
2 100	2 025	1 797	1 772	1 679	1 283	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

• Kazimieras Aleksandravičius (1823–1884), kunigas, vertėjas
• Leonas Gogelis (1869–1937), veterinarijos gydytojas, mikrobiologas, profesorius
• Aleksandras Šumskis (1893–1946), karinis, politinis bei visuomenės veikėjas
• Aleksandras Dičpetris (1906–1968), poetas, mokytojas.
• Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1906–1989), teisininkė, visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja.
• Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis (1909–2006), pedagogas, poetas, kritikas, vertėjas, spaudos darbuotojas.
• Vytautas Motiekaitis (1914–1991), kunigas, žurnalistas, redaktorius
• Ona Benedikta Kadytė (g. 1928 m.), zoologė, biomedicinos mokslų daktarė.
• Vladas Garastas (g. 1932 m.), krepšinio treneris
• Zinas Kazėnas (1936–2019), žurnalistas, fotografas, menininkas
• Virginija Gaigalaitė (g. 1954 m.), matematikė, gydytoja neurologe, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, fizinių mokslų daktarė.
• Stasys Tumėnas (g. 1958 m.), kalbininkas, pedagogas, leidėjas
• Kęstutis Juknis (g. 1959 m.), Lietuvos profsąjungų ir politinis veikėjas
• Vilija Blinkevičiūtė (g. 1960 m.), politikė, buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

• Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 75 psl.
• Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys (red. dr. Alfonsas Šešplaukis). – Čikaga: Linkuvos monografijos leidimo komitetas, 1978.
• Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998.
• Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4
• Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės (sud. Algimantas Miškinis). – Vilnius, 2004.

• Linkuvos kultūros centras
• Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius Archyvuota kopija 2006-09-29 iš Wayback Machine projekto.
• Linkuvos istorijos keliu