Lietuvos lenkai

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 200 317 lenkų (6,58 % visų Lietuvos gyventojų), daugiausia Šalčininkų rajono (77,8 % savivaldybės gyventojų), Vilniaus rajono (52,1 %), Trakų rajono (30,1 %), Vilniaus miesto (16,5 %) ir Švenčionių rajono (13,3 %) savivaldybėse. Taip pat lenkų bendruomenės gyvena Širvintų rajono (9,3 %), Visagino (9,3 %), Ignalinos rajono (7 %), Elektrėnų (7 %), Molėtų rajono (6,3 %), Varėnos rajono (6,3 %), Zarasų rajono (5 %), Druskininkų (3,4 %) savivaldybėse.^[1]

Kaip gimtąją kalbą vartoja lenkų (80 % – 2001 m.), dalis – rusų (7,3 %) ar lietuvių (2,7 %).^[2] Vartoja lenkų kalbos šiaurinių pakraščių (dialekt północnokresowy) tarmę,^[3] dalis - šnekamąją kalbą, vadinamą po prostu (lenkų, baltarusių, rusų, lietuvių kalbų mišinys).^[4][5]

Absoliuti dauguma Lietuvos lenkų – Romos katalikai, nedidelė dalis – stačiatikiai.^[6]

XIII–XIV a. į Lietuvą patekdavo lenkų vergų, pagautų lietuvių grobiamųjų žygių metu.^[7] Visgi, gausiau lenkai ėmė kurtis XIV–XV a. Pradžioje tai buvo miestelėnai, dirbę karališkuosiuose teismuose, kunigaikščio kanceliarijoje, taip pat vienuoliai, prekybininkai, valdininkai.^[7] Vėliau atsirado lenkų žemvaldžių, gyventojai kėlėsi su šeimomis. Į LDK taip pat buvo priimami ir pabėgėliai lenkų valstiečiai, kurie paprastai įsikurdavo dar neįsisavintose teritorijose ir asimiliuodavosi su vietos lietuviais arba baltarusiais.^[8]

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijai 1569 m. sudarius federacinę Abiejų Tautų Respubliką, ėmė lenkėti ir Lietuvos bajorai.^[9] Vėliau, veikiant polonizacijos procesams, smarkiai lenkėjo Lietuvos aukštuomenė (XVIII a. Lietuvos bajorija jau buvo sulenkėjusi, lietuviškoji kultūra išliko tik tarp valstiečių ir dalies smulkiosios bajorijos), o XIX a. paspartėjo ir kitų sluoksnių lenkėjimas.^[10] XVIII a. pr. sulenkėjusi buvo visa Lietuvos bajorija – tiek lietuvių, tiek rusėnų, tiek vokiečių, tiek totorių kilmės.^[11] Svarbiausi valstiečių polonizacijos židiniai buvo dvaras, bažnyčia ir mokykla. XX a. pr. kilus lietuvių tautinei savimonei ir įkūrus Lietuvos Respubliką, polonizacija susilpnėjo, tačiau Lenkijos užimtame Vilniaus krašte išliko labai gaji.^[12] Vilniaus krašte buvo ribojamas švietimas lietuvių kalba, į kraštą keldinti lenkų karo veteranai.^[10] Anot Zigmo Zinkevičiaus, Lietuvos lenkai atsirado polonizuojant lietuvius.^[13] Anot Halinos Truskos, Vilniaus apylinkių kaimuose lietuvių kalba intensyviai pradėjo nykti XIX a. trečiame ketvirtyje. Jos tyrimo metu seni žmonės dar geriau ar prasčiau mokėję lietuviškai.^[14] Istoriko V. Klemenso teigimu, didelė dalis Lietuvos lenkų yra polonizuotų lietuvių bei baltarusių palikuonys.^[15]

1857 m. lenkai sudarė 5,6 % dabartinės Lietuvos gyventojų, 1897 m. – 9,7 % (258 000 žmonių), 1923 m. – 15,3 % (400 000 žmonių; su Rytų Lietuva) Lietuvos gyventojų. 1920–1939 m. į Lenkijos valdomą Rytų Lietuvą atkelta daugiau kaip 100 000 lenkų.^[9]

1919–1940 m. Lietuvos Respublikoje lenkų kultūrinei ir švietimo veiklai vadovavo organizacija Pochodnia – buvo 10 jai pavaldžių švietimo draugijų. Veikė įvairios lenkų profesinės, ekonominės, sporto organizacijos, studentų korporacija, buvo leidžiama spauda („Dzień Polski“, „Chata rodzinna“ ir kiti). 1937 m. Lietuvos Respublikoje veikė 4 lenkų gimnazijos, 44 pradinės mokyklos, 7 vaikų darželiai.^[9]

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, daug lenkų iš Lietuvos emigravo (1945–1948 m. ir 1955–1958 m. į Lenkiją repatrijavo 218 000 lenkų). LTSR veikė lenkiškos mokyklos (nors dauguma lenkų kalbėjo rusiškai ir vaikus leido į rusų mokyklas), leistas laikraštis „Czerwony sztandar“ (nuo 1953 m., 1990 m. pervadintas į „Kurier Wileński“), transliuotos radijo laidos, veikė Vilniaus pedagoginio instituto Lenkų kalbos ir literatūros katedra (nuo 1961 m.).^[9]

Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžiui, didelė dalis lenkų Lietuvos nepriklausomybės idėjai nepritarė,^[16] buvo iškelta mintis steigti Lenkų autonomiją.^[17]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma Lietuvos lenkų priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę, suaktyvino tautinę veiklą, ėmė kurti draugijas, rūpintis kultūros, švietimo, gimtosios kalbos reikalais, puoselėti tradicijas. 1993 m. Vilniaus universitete įsteigta Lenkų filologijos katedra. Lietuvoje 1990/1991 veikė 44, 2003/2004 – 83 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų dėstomąja kalba, jose mokėsi 13 813 mokinių. Be to, veikė 14 mišrių lietuvių ir lenkų, 18 rusų ir lenkų, 8 lietuvių, rusų ir lenkų mokyklos, jas lankė 6736 lenkų mokiniai. 2009 m. veikė 65, 2016 m. – 51 mokykla lenkų dėstomąja kalba ir 24 mišrios mokyklos, jose mokėsi 11 416 moksleivių.^[9]

Lietuvoje veikia apie 50 lenkų visuomeninių organizacijų (kultūros, švietimo, profesinių, religinių, labdaros ir kitų draugijų), didžiausia – Lietuvos lenkų sąjunga (nuo 1989 m. leidžia savaitraštį „Nasza Gazeta“). Lietuvos lenkai turi politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją–Krikščioniškų šeimų sąjungą. Leidžiami žurnalai „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“, „Znad Wilii“ (taip pat radijo stotis „Znad Wilii“).^[9]

Iš Lietuvos lenkų kilę žymūs žmonės: politikai – Juzefas Pilsudskis (Lenkijos maršalas), Gabrielius Narutavičius (Lenkijos prezidentas), Valdemaras Tomaševskis (europarlamentaras), Jaroslavas Narkevičius, Jaroslavas Neverovičius, Evelina Dobrovolska (ministrai), Marija Rekst (merė); rašytojai – Česlovas Milošas; dainininkai – Evelina Sašenko; dailininkai – Kanutas Ruseckas; vienuoliai – Faustina Kovalska; sportininkai – Darjušas Lavrinovičius, Kšyštofas Lavrinovičius, Marekas Blaževičius.