Kolūkis

Oficialiai juose pirmininkas buvo renkamas visuotinu balsavimu. Kada, kur ir kiek sėti ar sodinti, kada pjauti ir kiek parduoti turėjo nuspręsti kolūkiečiai. Bet iš tikro kolūkio pirmininkas buvo skiriamas valstybės, taip pat valstybė nustatydavo planus, kiek pateikti produkcijos ir jos kainas. Planai ir kainos dažniausiai priklausydavo nuo kolūkio našumo – kuo kolūkis buvo našesnis, tuo buvo didesni planai ir mažesnės supirkimo kainos. Teritorijose su prastomis žemdirbystės sąlygomis dirbantiems kolūkiams kainos būdavo nustatomos didesnės. Buvo siekiama sulyginti skirtinguose kolūkiuose gyvenančių žmonių gyvenimo lygį, ir tai neskatino didinti darbo našumo.

Vykstant TSRS industrializacijai kolūkiuose žmonės gyveno daug blogiau nei miestuose, nes iš jų buvo tiesiog paimama vos ne visa produkcija, o liepdavo gyventi iš žemės sklypelių prie namų.

Daug kur iki 1970 m. kolūkiečiai neturėjo pasų. Tai leisdavo valdžiai sulaikyti žmones kaime. 1974 m. buvo priimta nauja TSRS pasų sistemos tvarka, pagal kurią pasus ėmė išdavinėti visiems TSRS piliečiams, kuriems sueina 16 metų. Pagal šią tvarką išimčių kaimų gyventojams ir kolūkiečiams nenumatyta. 1976 m. sausio 1 d. prasidėjo visuotinė pasų išdavimo kampanija, kuri baigėsi 1981 m. gruodžio 31 d. Per 6 metus kaimo vietovėje išduota apie 50 mln. pasų.^[1].

Darbas kolūkiuose buvo skaičiuojamas darbadieniais (paskutiniais TSRS metais buvo mokami įprastiniai atlyginimai). Viena dirbta darbo diena galėjo būti užskaitomas kaip du ar kaip pusė darbadienio. Žiemą kolūkiečiai kirsdavo mišką ar atlikdavo kitus darbus. Daugiausiai darbadieniai buvo didinami vadovams, kalviams, mechanizatoriams, mažinami pagalbiniams darbuotojams. Kolūkių kūrimosi laikais net iki Stalino mirties 1953 m. už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau, siekiant žemdirbius išlaikyti kaime, jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas, pavyzdžiui, individualių namų su karštu ir šaltu vandeniu statymas, faktiškai darbo laiko sumažinimas iki 4 – 8 savaičių per metus.

Kolūkiams ir tarybiniams ūkiams (kaimuose TSRS žlugimo metais gyveno apie 1/3 valstybės gyventojų ir kolūkiai turėjo tokią techniką kaip traktorius, kombainus, sunkvežimius) nuimti derlių padėdavo Tarybinės Armijos kareiviai, iš miestų atsiųsti žmonės, daugiausiai studentai, mokiniai ar net tarnautojai ir darbininkai (ypač bulviakasiams). Dirbti į kolūkius žmonių siuntimą galima paaiškinti tuo, kad vis dėlto kolūkiuose labai trūko technikos, o ypač vieno iš svarbiausių produktų – bulvių – iškasimui, be to, esami bulvių kasimo aparatai labai daug (apie 1/3) bulvių palikdavo laukuose, kuriuos žmonės rankiniu būdu turėjo surinkti.

Įdomus faktas tai, kad kolūkiečiams buvo mokamos dvigubai mažesnės pensijos negu miestiečiams. Manoma, kad tai buvo daroma todėl, kad buvo manoma, kad kolūkiečiai turi papildomų pajamų iš savo ūkelių prie namų ar net nelegaliai ką nors užsodinę.

Žlugus TSRS pradėjo žlugti ir kolūkiai. Didžiausia to priežastis buvo ekonominės problemos. Žmonės pradėjo mažiau uždirbti ir neturėjo iš ko nusipirkti tiek maisto, o ir kolūkiai prarado savo milžiniškas dotacijas.

Pirmąjį kolūkį Lietuvoje valdžia įkūrė 1941 m. sausį Akmenės valsčiuje: 22 valstiečių, gyvenusių Gulbinų, Montaviškių ir Mažeikių kaimuose, ūkiai buvo apjungti ir pavadinti „V. Lenino vardo kolūkiu”.

Po karo sovietams vėl užėmus Lietuvą pirmasis kolūkis buvo įkurtas 1947 m. sausį prie Dotnuvos: iš 14 ūkininkų valdų buvo sudarytas „M. Melnikaitės vardo kolūkis”. Kaip ir visoje TSRS, kolūkiečiai pirmiausiai privalėjo beveik už dyką kolūkyje atidirbti darbadienius, paskui palaipsniui gyvenimas kolūkiuose gerėjo.

Lietuva daugiausiai specializavosi gyvulininkystėje, dalį grūdų gaudavo iš Ukrainos, taip pat plačiai sėjo javus kombinuotiems pašarams. Didelė dalis gyvulių buvo užauginama kolūkiečių asmeniniuose ūkiuose. Pašarus jiems parduodavo kolūkis.

TSRS vadovaujant Nikitai Chruščiovui buvo vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Po TSRS vadovo vizito į JAV, buvo nurodyta visoje TSRS plačiai sėti kukurūzus, kurie Lietuvoje nespėdavo subręsti. Lietuvos TSR vadovybė, vadovaujama Antano Sniečkaus ėmėsi gudrybės: buvo nurodyta laukus apsėti grūdais, o ataskaitose buvo nurodyta, kad pasėti kukurūzai. Yra duomenų, kad kai kur laukų kraštai buvo apsėjami kukurūzais, taip slepiant kas iš tikro pasėta lauke.

Žlugus TSRS, ekonominiai sunkumai neaplenkė ir Lietuvos. Kolūkio turtas buvo dalinamas tarp kolūkiečių, dažniausiai didžioji dalis atitekdavo jų pirmininkams. Išlikę kolūkiai buvo perorganizuoti į bendroves.

1951 m. Lietuvos TSR buvo 2923, o 1989 m. – 750 kolūkių. Kolūkių skaičius pagal rajonus 1984 m. pabaigoje:^[2]

Labai dažnai kolūkių pavadinimai buvo siejami su įvairiais partijos veikėjais, dažniausiai Lenino, plačiai buvo paplitęs pavadinimas toks kaip Lenino vardo kolūkis (rus. Колхоз имени Ленина), taip pat plačiai dominavo žodis komunizmas, Komunistinio rytojaus, Kažkurio komunistų partijos suvažiavimo ir t. t. Žlugus TSRS Rusijoje ir kituose regionuose dažnai tokie pavadinimai ir išlikdavo.

Kolūkiai TSRS mene buvo labiausiai romantizuojami. Dažniausiai buvo rodoma, kaip juose linksma gyventi, didžiausia problema kultūros namų ar meninio vadovo nebuvimas, išjuokiamas kolūkio buhalteris. Paskutiniais TSRS gyvenimo metais jau pradėta kelti kolūkiuose egzistavusias ar egzistuojančias problemas.

Filmai apie kolūkių gyvenimą:

• „Svečias iš Kubanės“ – parodytas gyvenimas kolūkyje, derliaus nuėmimas, mechanizatorių darbas, mašinų-traktorinė stotis.
• „Šermukšnis raudonasai“ – rodomas kolūkiečių darbas (vairuotojas, mechanizatorius).
• „Kubanės kazokai“ – tiesiog kolūkiečių gyvenimas.
• „Ivanas Brovkinas plėšiniuose“ – rodomas kolūkiečių gyvenimas plėšiniuose.

• Kibucas
• Mošavas