Kalno Grikštų kapinynas

Įrengtas kalvelėje, apaugusioje spygliuočių mišku, Kalno Grikštų senovės gyvenvietės šiaurinėje dalyje.

1993 m. įrašytas į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (IP2469A), 1997 m. registruotas kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A466),^[1] 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (A466P),^[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.^[3]

Teritorijos plotas – 0,4 ha.

1988 m. išaiškino, 1989 m. tyrinėjo Ignas Jablonskis,^[4] 1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).^[5]

1989 m. ištirtas 30 m² plotas, rasti 4 griautiniai kapai su akmenų vainikais.

Mirusiems laidoti buvo kasamos 23–55 cm gylio, 2,1–2,2 m ilgio ir 1,0–1,1 m pločio duobės, pailgos šiaurės – pietų ir šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Aplinkui duobę iš vidutinio ir stambaus dydžio akmenų sukrauti ovalo pavidalo vainikai, kurie jungiasi tarpusavyje. Laidojimo metu virš jų buvo supilti žemių sampilai, kurie laikui bėgant suplokštėjo, o kapų gylis siekia 63–110 cm.

Kapų inventorius labai menkas, tik viename moters kape rasta įkapių. Mirusioji gulėjo galva į pietus. Galvūgalyje rastas lipdytas molio puodelis ir smiltainio akmens verpstukas, o galvos srityje gulėjo geležinis smeigtukas galvos apdangalui susegti. Krūtinę puošė šešių gintaro karolių ir kelių žalvario įvijų vėrinys.

Kapų užpilduose aptikti degėsiai ir anglys liudija, kad laidojimo metu buvo atliekamos apeigos su ugnimi.

Kapinynas datuojamas V–VI a.

Radinius saugo Kretingos muziejus.

• Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė // Lietuvos lokaliniai tyrimai. – Vilnius: Versmė, (2002/05). – T.1 (2). – P. 206–207