Jehova
Jehova - hebrajiško יְהֹוָה Yəhōwā, vieno iš tetragramatono יהוה (YHWH), Izraelio Dievo vardo hebrajiškoje Biblijoje/Senajame Testamente, lotynizacija.[1] Tetragramatonas יהוה judaizme laikomas vienu iš septynių Dievo vardų, o krikščionybėje - Dievo vardo forma.[2][3][4]
Tarp tyrėjų sutariama, kad istorinis tetragramos tarimas Toros redagavimo metu (VI a. pr. m. e.) beveik be abejonės yra Jahvė. Šis istorinis pavadinimas laikui bėgant sunyko, kadangi Antrosios šventyklos judaizme, III–II a. pr. m. e., buvo vengiama tetragramos tarimo, ši buvo pakeista žodžiu Adonai („mano Viešpats“). Ankstyvaisiais viduramžiais hebrajų Biblijos tekstas buvo vokalizuotas, tetragramai JHVH perkeltos žodžio Adonai balsės ir taip sudarytas hibridas Jehova.[5] Hebrajų kalbos Adonai balsių ženklus į tetragramą maždaug XII a. įtraukė mazoretai.[6]
Lietuviškuose Biblijos vertimuose paprastai vartojamas žodis Jahvė, išskyrus Jehovos liudytojų ir mormonų bendruomenės naudojamus vertimus. Anglų kalboje tetragramos Jehova vokalizaciją pirmą kartą įvedė Viljamas Tindeilas, pavartodamas ją Išėjimo knygos 6:3 vertime. Šią formą vartojo ir kai kurie kiti ankstyviausi vertimai į anglų kalbą, įskaitant Ženevos Bibliją ir Karaliaus Jokūbo versiją. XVI a. Senojo Testamento vertime į lotynų k. šią formą taip pat vartojo Imanuelis Tremelijus, dar anksčiau (XIII a.) ši forma vartojama religinėje literatūroje lotynų k., pvz., Pugio Fidei.[7]
