Ignacy Karol Milewski
| Ignacy Karol Milewski | |
|---|---|
 | |
 | |
| Herbas "Korwin" | |
| Gimė | 1846 m. balandžio 27 d. Geranainys, Rusijos imperija |
| Mirė | 1926 m. spalio 16 d. (80 metų) Pula, Italija |
| Tėvas | Oskaras Korvin–Milevskis |
| Motina | Veronika Lanievska–Volk |
| Sutuoktinis (-ė) | Janina Ostrorog–Sadovska |
 Vikiteka | Ignacy Karol Milewski |
Ignotas Karolis Korvin–Milevskis (lenk. Ignacy Karol Korwin-Milewski; 1846 m. balandžio 27 d. Geranainyse, Rusijos imperija – 1926 m. spalio 16 d. Puloje, Italija) – turtingas Vilniaus krašto žemvaldys, Korwin herbo grafas. Žinomas publicistas ir meno kūrinių kolekcionierius.[1]
.jpg)
Biografija
Gimė grafų Milevskių šeimoje, brolis Ipolitas Korvin-Milevskis užaugęs tapo rašytoju ir politiku, Rusijos imperijos valstybės tarybos nariu. Ignotas 1856–1863 m. mokėsi Paryžiuje, kur baigė Imperatoriaus Bonaparto licėjų (pranc. Lycée impérial Bonaparte). Kurį laiką gyveno Vilniuje, o nuo 1865 m. Dorpato universitete studijavo teisę, priklausė studentiškai korporacijai Polonia. 1868–1870 m. gyveno Gerainonyse, vėliau studijavo Miuncheno meno akademijoje. 1877 m. paveldėjo didžią dalį motinos turto. 1882 m. Vilniuje nusipirko gyvenamuosius rūmus (dabar Rašytojų sąjungos pastatas), juose sukaupė turtingą meno kūrinių kolekciją.[2][3] Kelis kartus keitė pilietybę: iš Rusijos į Austrijos, po to vėl į Rusijos ir, galiausiai, į Italijos. 1880 m. vedė Janiną Sofiją Moniką Ostrorog–Sadovską, pora vaikų nesulaukė.[4] 1899 m. grafas Milevskis Adrijos jūroje nusipirko Šv. Kotrynos salą ir ją valdė iki pat mirties. Saloje pasistatė rūmus,[5] į kuriuos perkėlė savo paveikslų rinkinį.
1922 m., viešint Vilniuje, grafui į smegenis išsiliejo kraujas. Kiek pasveikus, po konflikto su žmona prasidėjo teisminiai procesai, Milevskių turtas buvo aprašytas. Jis mirė Puloje, o palaidotas buvo Rovinio miesto kapinėse (dabar Kroatija).[6].
I. K. Milevskis buvo lojalių pažiūrų konservatyvus Vilniaus krašto bajoras. Išspausdino keletą brošiūrų, kuriose siūlė Lietuvos bajorijai rasti savo vietą Rusijos imperijoje, daug tikėjosi iš į Rusijos imperijos Valstybės Dūmą išrinktų deputatų.[7]
Bibliografija
- Внутренный кризись России и Народное Представительство (Vilnius, 1905 m.)
- Głos szlachcica o wyborach posła do Rady Państwa (du leidimai Sankt Peterburge lenkų kalba ir vienas rusų)
- Wiązanka odpowiedzi szlachcica (Vilnius, 1910 m.),
- Do czego ma dążyć szlachta litewska (rusų ir lenkų kalbomis, 1911 m.)
- Walka z kłamstwem (Sankt Peterburgas, 1910 m. (rusų k.) ir Sankt Peterburgas, 1911 m. (lenkų k.)),
- O reformie duchowieństwa na Litwie (Vilnius, 1911 m.),
- Жажду Справедливости для угнетённого литовского дворянства (Sankt Peterburgas, 1912 m.)[8]
Atminimo įamžinimas
Minint grafo I. K. Milevskio 170 m. gimimo jubiliejų ir 90–tąsias mirties metines, 2016 m. Rovinio kapinėse pastatytas antkapinis paminklas, o Šv. Kotrynos saloje atidengta atminimo lenta. Ta proga buvo surengta I. K. Milevskio meno kūrinių kolekcijos paroda, demonstruoti darbai yra saugomi Varšuvos nacionaliniame muziejuje.[9]