Ibn Chaldūnas

Kadangi Ibn Chaldūnas parašė autobiografiją, jo gyvenimo istorija gerai žinoma. Gimė kilmingoje šeimoje Tunise. Pas geriausius Magribo mokytojus įgijo klasikinį islamišką išsilavinimą (išmoko mintinai Koraną, išmanė hadisus, šariato teisę, fikhą), taip pat mokėsi matematikos, logikos, filosofijos. Vėliau įsidarbino Šiaurės Afrikos emyrų dvaruose raštininku. Persikėlė į Andalūziją, ir 1364 m. Granados sultonas jam patikėjo diplomato pareigas, o netrukus – ir vizirio postą. Dėl rūmų intrigų Ibn Chaldūnas buvo priverstas palikti Granadą, vėliau dirbo Alžyro sultonų rūmuose. Nuo 1384 m. gyveno Kaire, buvo vyriausiasis kadis (teisėjas).^[2] Tuo metu atsidėjo mokslams, parašė svarbiausius savo veikalus.

Ibn Chaldūnas parašė visuotinės istorijos veikalą „Pamokančių pavyzdžių iš arabų, persų, berberų ir su jais gyvenusių tautų istorijos knyga“ (Kitāb al-ʻIbar wa-Dīwān al-Mubtadaʼ wa-l-Khabar fī Taʼrīkh al-ʻArab wa-l-Barbar wa-Man ʻĀṣarahum min Dhawī ash-Shaʼn al-Akbār), kuriame pateikė arabų ir berberų istorijos faktų, aprašė Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Persijos valdovų musulmonų dinastijas. Veikalo įžangoje išdėstė visuomenės ir kultūros raidos idėjas (žmonių bendruomenių raidos ir istorijos skirtingumus siejo su geografine aplinka ir gamtos, ypač klimato, įtaka), kritiškai vertino istorinius šaltinius, tyrė ekonomikos veiksnių įtaką visuomenės ir valstybės raidai, nurodė grupinio solidarumo, kurį sukuria arba sustiprina bendrai išpažįstama religija, poveikį. Plėtojo ciklinės civilizacijos istoriją.^[3]