Andrioniškis

Kai kurie istorikai mano, kad ant Palatavio piliakalnio buvusiame dvare 1253 m. buvo karūnuotas Ldk Mindaugas. Pasakojama, kad Mindaugui ir jo žmonai Mortai karūnas iš Rygos atgabeno Livonijos magistras Andrius Štirlandas, kuris apsistojo miško laukymėje dešiniajame Šventosios krante. Ta vieta ir buvusi pavadinta magistro vardu.^[2]

Andrioniškis pirmąkart minimas 1672 m. vasario 4 d. Pienionių seniūnijos dvaro ir valsčiaus inventoriuje. Tuo metu miestelyje gyveno 16 šeimų ir buvo 30,5 tuščių sklypų.^[3] Be to, Biržų dvaro teismo knygoje yra pateikti 1698 m. bylos duomenys, iš kurių seka, kad teisiamas nusikaltėlis Tomas Dūdelė buvo gimęs Andrioniškyje (Jendraniszki) ne vėliau kaip apie 1670 m.^[4]

1726 m. Čartoriskiai pastatė pirmąją katalikų bažnyčią, kuri 1789–1790 m. buvo perstatyta. 1933–1935 m. pastatyta dabartinė akmeninė bažnyčia. 1936 m. įsteigta parapija.^[5].

Per 1830–1831 m. sukilimą Andrioniškio-Svėdasų miškuose sukilėlių vadai buvo įsteigę Karinį lietuvių komitetą. Andrioniškio apylinkės išgarsėjo per 1863–1864 m. sukilimą. 1863 m. vasarą netoli Andrioniškio esančiame Ramuldavos miške, Terezboro dvare, sukilėliai įsirengė karinę stovyklą. Apie du mėnesius sukilėlių vadai čia mokė naujokus kautynių meno. Stovykloje tuo metu laikėsi apie 2500 sukilėlių, daugiausia valstiečių. Čia buvo suformuoti 9 sukilėlių būriai, paskirti jų vadai. Iš čia sukilėliai pasidalinę į tris junginius, kuriems vadovavo Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius ir Boleslovas Kajetonas Koliška išvyko kautis už Lietuvos laivę.

Lietuviško rašto draudimo metais Andrioniškio apylinkėse buvo platinama lietuviška spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos. Griežionėlių kaime, Didžiulių sodyboje, buvo įrengtas slaptas lietuviškų spaudinių sandėlis. Iš jo knygnešių ir sodybos šeimininkų pagalba lietuviškos knygos, laikraščiai, kalendoriai buvo platinami po visą Šiaurės Lietuvą. XIX a. Andrioniškis buvo miestelis Vilkmergės apskrities Andrioniškio valsčiaus centras.^[6][7]

1905 m. kilus revoliucijai Rusijoje ir tautiniam judėjimui Lietuvoje, Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą reikalaudami panaikinti lietuviškų mokyklų ir rašto draudimą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys. Rugsėjo 30 d. buvo užimta Andrioniškio valsčiaus raštinė. Gruodžio 2 d. apie 100 (pagal Bronių Kviklį net 1000) susirinkusių andrioniškiečių gyventojų sueigoje pirmu punktu nusprendė nušalinti valsčiaus raštininką Ancutą, atsisakyti išlaikyti valsčiaus paštą, nemokėti mokytojui, kol vaikai nemokinami lietuviškai. Netrukus rusų kareiviai, vadovaujami pristavo Orlovo, įsiveržę į Andrioniškį ėmė visus žiauriai mušti. Po to daug gyventojų buvo suimta ir ištremta į Rusijos gilumą, tarp jų Stanislovas, Antanas ir Vytautas Didžiuliai. Okupantų atstovams buvo atkeršyta – Orlovą nušovė keliais šūviais pakelėje į Kavarską ir paliko pelkėje su užrašu „Šuniui šuniška mirtis“. 1906 m. gegužės 21 d. nukautas ir Ancuta.

1919–1920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Per 1919 m. gegužės 27 d. kautynes su Raudonosios armijos daliniais miestelį išvadavo Lietuvos kariuomenė. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai – šauliai Antanas Meškeliūnas, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo susidūrime Troškūnuose su lenkų raiteliais. Majoras Adolfas Zubavičius iš Pagriežių kaimo nepriklausomybes kovose prieš lenkus vadovavo šarvuotam Lietuvos kariuomenės traukiniui „Gediminas“.

XIX a. pab. – XX a. pr. Andrioniškis buvo valsčiaus centras. 1931 m., daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, Andrioniškio valsčius prijungtas prie Anykščių valsčiaus ir Andrioniškis (Indrioniškis) liko tik seniūnijos centras. 1929 m. prie miestelio nukrito Andrioniškio meteoritas.

1941 m. Birželio sukilimo dienomis 43 Andrioniškio parapijos gyventojai įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš sovietinius okupantus. Andrioniškio partizanų būrys buvo vyriausias Utenos apskrityje – amžiaus vidurkis buvo 34,8 metų.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, andrioniškiečiai aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. 1945 m. sausio mėnesį NKVD kariuomenė Andrioniškio apylinkės Grumbinų, Butkiškio, Sedeikių, Plikiškių, Šilagalių kaimuose degino sodybas ir nužudė virš 20 taikių gyventojų. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus. Andrioniškis buvo vadinamas partizanų sostine. ^{[reikalingas šaltinis]} Greta miestelio, Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas. Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio, veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė.

Po II pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru, 1977 m. ši apylinkė prijungta prie Viešintų apylinkės. 1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.^[8] 1997 m. vasario 26 d. Anykščių rajono taryba nusprendė atkurti Andrioniškio seniūniją. Tai buvo padaryta 1998 m. Į seniūniją įėjo Andrioniškio miestelis, 26 kaimai ir 7 viensėdžiai. Nuo 2009 m. seniūnijoje veikia 6 seniūnaitijos. 2011 m. patvirtintas Andrioniškio herbas.

Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2021 m.
1886 m.	1902 m.[9]	1923 m.sur.[10]	1959 m.sur.[11]	1970 m.sur.[12]	1979 m.sur.[13]
326	191	263	154	208	230
1984 m.[14]	1989 m.sur.[15]	2001 m.sur.[16]	2011 m.sur.[17]	2021 m.sur.[18]	-
245	281	290	229	185	-
Demografinės raidos histograma

• Pranciškus Markūnas
• Domicėlė Tarabildienė
• Mikas Masys
• Mykolas Marcinkevičius

Andrioniškio kapinėse palaidoti:

• Antanas Biliūnas (1905–1970),
• knygnešys Juozas Mickūnaitis (1851–1920),
• žuvę kovoje su lenkų okupantais 1920 m. lapkričio 21 d. Troškūnų būrio šauliai Jonas Budrevičius, Antanas Meškeliūnas, Antanas Žarskus,
• karininkas (majoras), Vyčio ordino kavalierius Adolfas Zubavičius (1897–1958), vadovavęs šarvuotam traukiniui „Gediminas“ (plačiau Vytauto Didžiojo karo muziejaus išleistame „Lietuvos kariuomenės šarvuotieji traukiniai 1920–1940“).

• 
  Andrioniškio tiltas (ties bažnyčia)
• 
  Bažnyčia nuo tilto pusės
• 
  Andrioniškis iš aukštai
• 
  Andrioniškio šventės Žaliajame slėnyje
• 
  Joninių šventė
• 
  Parapijos salė, seniūnija
• 
  Turgelis

• Andrioniškis (sud. Raimondas Guobis). – Utena: Utenos spaustuvė, 2009. – 191 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-069-9

• Andrioniškis. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 96 psl.
• Anykščių krašto vietovių žinynas
• Istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
• Andrių sostinė

Aplinkinės gyvenvietės
	Viešintos – 11 km	Sedeikiai – 5,5 km	Mikieriai – 12 km
	TROŠKŪNAI – 11 km
		Pasmodai – 5 km Vikonys – 9 km ANYKŠČIAI – 12 km