Alzheimerio liga

1901 m. vokiečių psichiatras Aloizas Alzheimeris apklausė 51-erių metų pacientę Augustę Deter, kurią atgabeno jos vyras Karlas Deteris, nebeįstengęs ja rūpintis. Gydytojas A. Alzheimeris atlikęs keletą paprastų bandymų, nustatė pacientei amneziją – atminties sutrikimą. Ponia Augustė D. buvo pirma pacientė, kuriai diagnozuota Alzheimerio liga.

Savo tolimesnį darbą dr. A. Alzheimeris tęsė Vokietijos mieste Miunchene, žymaus Emilio Krėpelino laboratorijoje. E. Krėpelinas buvo pagrindinės knygos apie psichiatriją autorius, giliai įsitikinęs, kad neuropatologija gali būti susijusi su klinikinėmis psichinėmis funkcijomis. 1906 m. balandžio 8 d. Augustė D. mirė. Alzheimeris dirbo su dviem Italijos psichiatrais, kad ištirtų jos anatominius ir neuropatologinius ypatumus. 1906 m. lapkričio 3 d. jis pristatė Augustės D. atvejį trisdešimt septintajai Pietvakarių Vokietijos psichiatrų draugijai, apibūdindamas neurofibrilecijos raizginius ir amiloidų plokšteles kaip ligai būdingus požymius. Šį ir panašius atvejus E. Krėpelinas vėliau aprašė savo „Vadovėlyje studentams ir gydytojams“, pavadindamas Alzheimerio liga. Iki 1910 m. šis pavadinimas buvo pripažintas ir naudotas medicinos specialistų.

Beveik visą XX amžių Alzheimerio liga buvo diagnozuojama 45–65 metų amžiaus asmenims. Jiems buvo būdingi silpnaprotystės simptomai, atsiradę dėl Alzheimerio atrasto histopatologinio proceso. Iš pradžių buvo manoma, kad silpnaprotystė yra senėjimo išdava ir išsivysto dėl su amžiumi susijusio smegenų arterijų „kietėjimo“ proceso.

Apie 1970 m. terminas buvo pradėtas naudoti vienodai paveiktiems visų amžių asmenims, nes simptomai ir smegenų patologija buvo identiški anksčiau aprašytos Alzheimerio ligos aukoms.

Apibūdinimas Alcheimerio rūšies senatvinė silpnaprotystė (ARSS) buvo naudojamas atskiriant tuos, kurių amžius buvo daugiau nei 65 metai, kurie neatitiko į klasikinių ligos amžiaus kriterijų. Galiausiai, terminas Alzheimerio liga buvo formaliai priimtas į psichiatrijos ir neurologijos terminiją. Juo apibūdinami visų amžių pacientų su tais pačiais simptomais ligos eiga ir neuropatologija.

Išskiriama keletas ligos etapų:

Pradinis ligos etapas paprastai lėtai progresuojantis ir gali trukti nuo kelių mėnesių iki 2–4 metų. Šiam etapui būdingas atsiradęs ir laipsniškai didėjantis atminties sutrikimas (amnezija). Paprastai tą pastebi patys ligoniai. Ligos pradžioje galimi pavydo, įtarumo kliedesiai. Šios formos sutinkamos retai ir tarp visų sergančiųjų Alzhaimerio liga sudaro 18 proc.

Ankstyvoje stadijoje silpnėja atmintis (pacientai pamiršta neseniai vykusius įvykius), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti. Pacientai dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti. Alzhaimerio liga sergantys žmonės yra labiau linkę kreipti dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla, jiems atsiranda depresija, apatija.

Ligos išsivystymo etapas prasideda, kai klinikiniame vaizde pasireiškia agnozija, afazija ir apraksija.

Išsivysto sensorinė afazija – ligonis nesupranta bendravimo kalbos ir negali įvardinti daiktų. Kai kuriais atvejais dėl agramatizmo kalba tampa mažai suprantama. Kalbos sutrikimus lydi rašymo ir skaitymo sutrikimai. Ligoniai nepažįsta raidžių, negali jų sudėti į žodžius.

Regimoji agnozija pasireiškia negalėjimu pažinti formų, daiktų, veidų. Erdvinė agnozija neleidžia ligoniams adaptuotis erdvėje, suprasti rodomų paveikslėlių (nes pacientai mato tik atskirus elementus, o ne bendrą vaizdą). Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klaidžioja naktį.

Pacientams silpnėjant, jie pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, dažniau prisimena, kas yra įvykę tolimoje praeityje. Nesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų.

Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški, kinta potraukių sfera, sutrinka miegas. Ligoniai elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami. Palaipsniui pacientų emocinis laukas susilpnėja: žmonės būna arba apatiški, arba agresyvūs. Pacientams gali atsirasti kliedesiai, haliucinacijos.

Progresuojant ligai išsivysto apraksija – negalėjimas atlikti laisvų judesių, anksčiau įgytų sugebėjimų praradimas. Ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebegali savimi pasirūpinti. Žmonės nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jiems sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius. Ligoniai sunkiai vaikšto, patys nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi. Kai kurių simptomų atsiradimas priklauso ir nuo ligonio fizinės sveikatos.

Vėlyvoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.Galutinė stadija charakteringa gilia bendra silpnaprotyste. Iš judesių išlieka primityvūs refleksai – čiulpimo, kramtymo, rijimo.

Manoma, kad amiloido plokštelių ir neurofibrilių rezginių formavimasis prisideda prie galvos smegenų neuronų (nervinių ląstelių) degradacijos ir vėlesnių Alzheimerio ligai būdingų simptomų atsiradimo.

Vienas iš Alzheimerio ligos požymių yra amiloidų plokštelių kaupimąsis tarp galvos smegenų neuronų. Amiloidai – tai baltymų fragmentai, kuriuos fiziologinėmis sąlygomis gamina organizmas. Beta amiloidas (β-amiloidas) – tai baltymo fragmentas iš amiloido baltymo pirmtako (angl. APP – amyloid precursor protein). Sveikose smegenyse šie baltymų fragmentai yra suardomi ir pašalinami. Sergant Alzheimerio liga, fragmentai, apie kuriuos minėta anksčiau, sudaro netirpias plokšteles.

Galvos smegenų ląstelėse neurofibrilių rezginiai yra susipynę ir sudaro standžius baltyminius pluoštus. Šie rezginiai įeina į baltymo Tau (angl. Tau) sudėtį, kuris smegenyse formuoja mikrovamzdelius. Šiais mikrovamzdeliais vyksta medžiagų apykaita tarp galvos smegenų ląstelių. Taigi, sergant Alzheimerio liga, Tau baltymo struktūra pakinta (baltymas yra nenormalios struktūros), todėl įvyksta negrįžtami mikrovamzdelių struktūros pokyčiai.

Progresuojant ligai, galvos smegenys traukiasi. Bet smegenų skilveliai, vietos smegenyse, kuriose yra smegenų skysčio, gerokai išsiplečia. Ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose trumpalaikė atmintis sutrinka, kai hipokampo ląstelės ima degeneruoti. Žmonės, kurie serga šia liga, praranda gebėjimą atlikti paprastus kasdieninius darbus. Kai Alzheimerio liga išplinta per smegenų žievę (išorinį galvos smegenų sluoksnį), priimti sprendimus tampa sunkiau, gali pasireikšti emocijų proveržiai ir žmogaus kalba tampa skurdi. Ligos progresas veda link smegenų ląstelių žūties ir didesnių žmogaus elgesio pokyčių, tokių kaip kliedesiai ir per didelis jaudinimąsis.

Paskutinėse ligos stadijose, žmonės gali prarasti gebėjimus ir pamiršti įpročius kaip maitintis, kalbėti, pažinti žmones tampa vis sunkiau arba išvis neįmanoma. Taip pat sutrinka kūno judesių kontrolė ir koordinacija. Pablogėja arba išvis išnyksta atmintis. Tokiu atveju nuolatinė ligonio priežiūra yra tiesiog būtina. Vidutiniškai, tie kurie serga Alzheimerio liga, gyvena nuo 8 iki 10 metų nuo diagnozės pradžios, bet liga gali trukti ir iki 20 metų.

Diagnozė nustatoma pagal tam tikrus metodus:

1. Klinikinis stebėjimas.
2. Kompiuterinė ir magnetinio rezonanso tomografija, kurios metu stebimas subarachnoidinių tarpų išsiplėtimas bei žymus šoninių skilvelių išsiplėtimas.
3. Elektroencefalografinis tyrimas, kai stebimas polimorfinis, lėtas, hipervoltažinis aktyvumas.
4. Likvoro biocheminis tyrimas.

Buvo nustatyta, kad sergančiųjų Alzheimerio liga likvore yra sumažėjęs A_B42 baltymo kiekis, tauproteino – padidėjęs. Šių dviejų spėjamų Alzheimerio ligos požymių nustatymas likvore vertinamas kaip faktorius, padidinantis susirgimo diagnostikos tikslumą, tačiau dėl ankstyvo ligos atpažinimo šių biologinių rodiklių reikšmė kiekvienu individualiu atveju yra gana problemiška.

Efektyvių gydymo būdų vis dar ieškoma. Išskiriamos šios gydymo kryptys:

1. Kompensacinis (pakaitinis) gydymas, skirtas sumažinti neurotransmitorių deficitą įvairiose neuronų sistemose, kurios daugiau ar mažiau nukenčia sergant Alzheimerio liga. Šiam gydymui priklauso:
   • Acetilcholinesterazės inhibitoriai: negrįžtamieji (fizostigminas, takrinas, amiridinas), iš dalies grįžtamieji (ekselonas) ir grįžtamieji (ariceptas).
   • Preparatai, skirti sustiprinti centrinį cholinerginį aktyvumą – gliatilinas.
   • Moduliatoriai – akatinolis, memantinas.
2. Neuroprotekcinė terapija, padedanti pakelti neuronų gyvybingumą („išgyvenamumą“) ir neuronų plastiškumą – cerebrolizinas, meksidolis.
3. Vazoaktyvinė terapija – nicergolinas (sermionas).
4. Priešuždegiminė terapija. Šis požiūris yra tyrinėjimo stadijoje. Pagrindu išvystyti tokią terapijos rūšį pasitarnavo epidemiologiniai duomenys, liudijantys tai, kad asmenys, ilgą laiką naudoję nehormoninę priešuždegiminę terapiją, žymiai rečiau suserga Alzheimerio liga. Be to, yra tyrinėjimų rezultatai apie galimą imuninių ir uždegiminių procesų įtraukimą į neuronų pažeidimą, sergant Alzheimerio liga. Tačiau neaišku, ar jie vaidina pirminio mechanizmo vaidmenį, ar yra atsakas į vykstančius patologinius pakitimus, iš dalies susijusius su b-amiloido hiperprodukcija. Jau atlikti nedideli klinikiniai bandymai su indometacinu parodė, kad ligoniai, gavę jį 6 mėnesius, pasižymėjimo būklės stabilizacija. Tuo tarpu, kai ligonių grupės, gavusių placebo, per tą patį laikotarpį būklė pablogėjo keliais parametrais.
5. Hormoninis gydymas pradėtas vystyti kaip pirminės ir antrinės profilaktikos priemonė po to, kai epidemiologinių tyrimų metu buvo atrastas ryšys tarp ilgalaikės pakaitinės estrogenų terapijos (po gisterektomijos, postmenopauzėje) ir rizikos susirgti Alzheimerio tipo demencija sumažėjimo. Tačiau tokios terapijos efektyvumas ir nekenksmingumas reikalauja ypatingos kontrolės, kadangi astrogenai sukelia onkologinų ligų išsivystymo riziką. Šiuo metu sukurtas naujas preparatas raloksifenas – selektyvus estrogeninių receptorių moduliatorius, turintis visas estrogeno savybes, tačiau neturintis pašalinio nepageidaujamo poveikio.
6. Fizinių pratimų terapija. Pagal simptomus ir galimybes gali būti taikomi įvairaus tipo pratimai: eisenos, kvėpavimo, lankstumo, tempimo, pusiausvyros. Fizinės veiklos laipsnis ar pratimų specifiškumas nepakeičia prasidėjusio smegenų patologinio proceso, tačiau fiziškai aktyvūs pacientai lengviau įveikia ligos simptomus atsirandančius progresuojant ligai, ilgiau išlieka savarankiški dėl sulėtėjusio ligos progresavimo.

Alzheimerio ligą bandoma gydyti tradiciniais Kinijoje ginkmedžio preparatais. Tyrimais nustatyta, jog šie preparatai neabejotinai padeda psichologiškai, ^[3] nors jų tiesioginis teigiamas veikimas ir neįrodytas. Ginkmedžio ekstraktų vartojimui neprieštaravo ir Amerikos Geriatrijos psichiatrųasociacijos recenzija.^[4] Šie tyrimai tebetęsiami.^[5]

Nors kai kada ir siūlomos įvairios dietos bei protiniai pratimai, iš tiesų nėra žinomi jokie efektyvūs šios ligos prevencijos būdai^[6]. Ligos simptomams pasireiškus pakankamai ryškiai, jos sustabdyti neįmanoma. Tačiau šaltiniai aprašo įvairias bandomas profilaktikos priemones.

Didžiausia tikimybe susirgti Alzheimerio liga turi suaugę asmenys, turintys pažeidimus smegenų kraujagyslėse arba jų atrofiją smilkininėje smegenų skiltyje. Dažniausiai sutinkamas kraujagyslių pakenkimas smegenyse yra pas pacientus su aukštu kraujospūdžiu, aukštu cholesterolio kiekiu arba sergančius diabetu. Todėl šių būklių prevencija gali sumažinti Alzheimerio ligos progresavimą bei miokardo infarkto ir išeminio insulto riziką.

• Amžius
• ApoE epsilon 4 genotipas (tam tikrose populiacijose)
• Aplinkos užterštumas aliuminiu ^[7]
• Galvos trauma ^[8]
• Silpna širdies – kraujagyslių sistema (įskaitant diabetą,^[9] hipertenziją,^[10] aukštą cholesterolį^[11] ir insultą)^[12]
• Rūkymas, pridėtinio cukraus vartojimas^[13]

• Intelektinė stimuliacija (pvz., šachmatais, kryžiažodžių sprendimas)^[14]
• Reguliarūs fiziniai pratimai^[15]
• Socialinis aktyvumas (nuolatinis tarpusavio bendravimas, visuomeninė veikla)[4]
• Viduržemio jūros dieta ir mažo riebalingumo maistas,^[16] ypatingai praturtintas:
  • B grupės vitaminais,^[17] folio rūgštimi^{[18][19][20][21]}
  • Kariu^[22]
  • Omega-3 riebalinėmis rūgštimis (daugiausia randama žuvų taukuose), itin docosahexaenoine rūgštimi^[23][24]
  • Vaisių ir daržovių sultimis^[25][26]
  • Panašu, kad įvairiasluoksnės studijos patvirtina, jog didesnių antioksidanto vitamino E kiekių (junginyje su vitaminu C) vartojimas sumažina Alzheimerio ligos riziką. Tačiau tai nepatvirtino atsitiktiniai tyrimai, todėl nerekomenduojama kaip prevencinė priemonė dėl stebimai padidėjusio bendro mirtingumo^[27][28]
  • Saikingu alkoholio vartojimu (alaus, vyno, distiliuoto spirito)^[29] Neuroepidemiology, 2006, 1(27), 1-12;^{[30] [31]}
• Cholesterolio kiekį mažinantys vaistai (statinai) tyrimuose, paremtuose stebėjimu, sumažina Alzheimerio riziką, bet to nepatvirtina tyrimai, atlikti atsitiktiniu būdu^[32]
• Iki šiol buvo remiamasi Moters Sveikatos Iniciatyvos pateikta informacija apie moterų hormonų pakaitinės terapijos prevenciją demencijai. Paskutiniai tyrimai to nepatvirtino.
• Buvo manoma, kad ilgalaikis nesteroidinių antiuždegiminių vaistų vartojimas, norint sumažinti sąnario uždegimą ir skausmą, gali sumažinti Alzheimerio ligos vystymąsi. Tačiau remiantis stebėjimais nustatyta, kad rizikos faktoriai nusveria vaisto naudą kaip pirminės prevencijos metodą^{[33][34][4][4]}