1952 metų JAV prezidento rinkimai
 | Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
← 1948  1956 → | ||||
| 1952 metų JAV prezidento rinkimai | ||||
|---|---|---|---|---|
| 1952 m. lapkričio 4 d. | ||||
 |  | |||
| Kandidatas | Dwight D. Eisenhower | Adlai Stevenson | ||
| Partija | Respublikonai | Demokratai | ||
| Valstija | Pensilvanija | Ilinojus | ||
| Kandidatas į viceprezidentus | Richard Nixon | John Sparkman | ||
| Rinkėjų kolegijos balsų | 442 | 89 | ||
| Laimėta valstijose | 39 | 9 | ||
| Rinkėjų balsų | 34 075 529 | 27 375 090 | ||
| Santykis | 55,2% | 44,3% | ||
 | ||||
Tuometinis prezidentas Išrinktasis prezidentas | ||||
1952 metų JAV prezidento rinkimai – rinkimai, vykę 1952 m. lapkričio 4 d., kuriuose respublikonų kandidatas Dvaitas Eizenhaueris triuškinama balsų persvara nugalėjo demokratų kandidatą Edlajų Styvensoną. Šį pergalė užbaigė 20 metų trukusį demokratų partijos valdymą, prasidėjusį dar 1932 metais.
Ilinojaus gubernatorius Edlajus Styvensonas 1952 metų nacionaliniame demokratų partijos suvažiavime įveikė demokratų senatorius Estesą Kefauverį ir Ričardą Russelą. Respublikonų partijoje pagrindiniai konkurentai dėl partijos nominavimo į prezidento postą buvo generolas Eizenhaueris, populiarus dėl savo lyderystės Antrojo pasaulinio karo metu, ir senatorius Robertas Taftas. Su partijos lyderių parama, Eizenhaueriui vos pavyko laimėti.
Šiuose rinkimuose prezidentinė kampaniją pirmą kartų vyko ir per televiziją. Respublikonai kritikavo prezidento Trumano politiką Korėjos karo ir Šaltojo karo plačiąja prasme klausimais, tvirtino, kad sovietų šnipai infiltravosi į JAV valdžios institucijas. Demokratai kaltino Eizenhauerį dėl to, kad šis nepasmerkė Džozefo Makarčio, Viljamo Dženerio ir kitų reakcingų respublikonų už jų nepagrįstas atakas. Styvensonas bandė atsiriboti nuo nepopuliarios Trumeno administracijos, ir savo kampaniją grindė Naujojo kurso populiarumu, ir kurstė baimes dėl kitos didžiosios ekonominės krizės, kuri galimai kiltų valdant respublikonams.
Eizenhaueris išlaikė savo didžiulį populiarumą, užsitarnautą karo metu. Eizenhauerio populiarumas ir Trumeno nepopuliarumas nulėmė respublikonų pergalę.