Čipolino nuotykiai
„Čipolino nuotykiai“ – literatūrinė pasaka (apysaka) vaikams, kurią 1951 m. sukūrė italų žurnalistas ir rašytojas Džanis Rodaris. Knyga pasakoja apie svogūnėlį Čipoliną, kuris, padedamas draugų, kovoja su daržovių šalies valdovu, despotu princu Citronu. Dėl visuomenės santvarkos kritikos „Čipolino nuotykiai“ taip pat vadinami politine bei socialine alegorija.
Pirmą kartą knyga išleista pavadinimu Il romanzo di Сipollino (1951 m.), 1957 metais pervadinta Le avventure di Cipollino. Šis pavadinimas ir prigijo.
„Čipolino nuotykiams“ įtaką padarė 1881 m. Carlo Colodi parašyti „Pinokio nuotykiai“ (Le avventure di Pinocchio).
„Čipolino nuotykiai“ iškart pradėti versti į kitas kalbas. Ypač populiarūs buvo tuometinėje SSRS. Iki šiol statomi spektakliai, baletai, operetės, animaciniai filmai.
Siužetas
Istorija prasideda tuo, kad Čipolino tėvas Čipolonė netyčia spūstyje užmina princui Citronui ant kojos ir už tai yra įkalinamas iki gyvos galvos. Čipolinas pasižada išvaduoti tėvą ir kitus nekaltus „žmones“ (Nors veikėjai yra daržovės, autorius pabrėžtinai juos vadina žmonėmis). Pirmiausia Čipolinas imasi ginti kūmą Moliūgą, kuris visą gyvenimą taupė nameliui, tačiau išgalėjo pasistatyti tik tokį, kad vos išsiteko jame sėdėdamas. Bet ir tą namelį Citrono vietininkas kavalierius Pomidoras iš Moliūgo atima. Čipolinas su draugais ne kartą patenka į kalėjimą, tačiau su bičiulių – kitų daržovių, gyvūnų, taip pat grafo Vyšniuko pagalba pavyksta ištrūkti. Bėglių ieškoti pakviečiamas seklys Morka, tačiau Citrono sėkmė laikina. Per kurmio išraustas požemines galerijas Čipolinas iš kalėjimo išvaduoja savo sergantį tėvą ir kitus kalinius. Galiausiai per Citrono surengtas lenktynes svogūnėlis paskatina užguitas daržoves sukilti. Princas Citronas pabėga ir pasislepia mėšlo krūvoje, išvažiuoja ir grafienės Vyšnios. Kavalierius Pomidoras, baronas Apelsinas, Petražolė – pasitaiso ir ima gyventi dorai.
Visuomenės santvarkos kritika
„Čipolino nuotykių“ autorius II pasaulinio karo pradžioje įstojo į fašistų partiją, tačiau po brolio išsiuntimo į koncentracijos stovyklą, ėmė dalyvauti pasipriešinime ir 1944 m. pasirinko Italijos komunistų partiją.[reikalingas šaltinis] Marksizmo – leninizmo ideologija susijusi su „Čipolino nuotykių“ temomis ir idėjomis, kurios pateikiamos Ezopo kalba.
Svogūnėlio Čipolino draugai ir aplinka – darbininkų klasės metafora. Visi protagonistiniai personažai (gal tik išskyrus grafą Vyšniuką) yra neturtingi, paprasti darbininkai ar amatininkai. Jie, kaip pagal komunizmo teoriją, ir pradeda revoliuciją prieš valdančiąją klasę – turtingus, tituluotus aristokratus. Dž. Rodaris kritikuoja socialinę nelygybę, kapitalizmą, tačiau komunizmo doktrinos atžvilgiu paradoksalus kūmo Moliūgo siekis turėti privačią nuosavybę – savo namelį. Dėl galimybės pasaką naudoti komunistinei propagandai, ji buvo itin populiari Sovietų Sąjungoje.
Literatūrinė pasaka gali būti vertinama ir demokratinių kriterijų požiūriu. „Čipolino nuotykiai“ alegoriškai kritikuoja totalitarizmą, skurdo plitimą, bendražmogiškų vertybių nesilaikymą. Čipolino personažas demonstruoja pilietiško aktyvumo, žmogaus laisvių svarbą.
Stilius
Sandaros ir pasakojimo ypatybės
Pasaką sudaro 30 panašios apimties skyrių. Tačiau skiriasi pasakojimo tempas. Kai kuriuose skyriuose siužetas plėtojimas itin detaliai, daug veikėjų dialogų, kituose – keliais sakiniais papasakojama gana ilga istorijos atkarpa.
Konstruodamas visuomenės alegoriją, Džanis Rodaris įveda pasakotoją (autoriaus atitikmenį), kuris laikas nuo laiko paaiškina įvykius. Patys įvykiai ne visada pasakojami chronologiškai.
„Čipolino nuotykiai“ priskiriami literatūrinės pasakos žanrui, kuriam būdingi tradicinėse pasakose nenaudojami elementai, pvz., lyriniai herojų apmąstymai (24-as skyrius „Čipolinas visai netenka vilties“). Artėjant istorijos kulminacijai, metaforų vis mažėja, politinės idėjos ir autoriaus įsitikinimai išsakomi beveik atvirai, pvz., „Grėsmingas žodis įkyriai šokinėjo prieš akis, baugindamas jį kiekviena raide: R-e – v-o – l-i – u-c – i-j – a!!! R-Roma, E-Europa, V-Venecija ir taip toliau… Revoliucija…“[1]
Meninės priemonės
Dž. Rodaris vienas pirmųjų Italijos literatūroje ėmė vartoti nonsenso elementus. Absurdiškas, komiškas situacijas sukuria gausiai vartojamos hiperbolės, metonimijos, netikėti sugretinimai. Nors kartais pasišaipoma ir iš protagonistų, pvz., kūmas Mėlynė kviečia vagis užsukti ir įsitikinti, kad nėra, ko vogti,[2], tačiau dažniausiai alogiškai, iracionaliai elgiasi antagonistai,pvz., seklys Morka su padidinamuoju stiklu kambaryje ieško lovos[3],baronas Apelsinas, pravalgęs visą savo turtą, ima ryti medžius su lapais ir šaknimis; [4];kavalierius Pomidoras įveda mokesčius už orą ir kritulius.[5]Šių priemonių pagalba autorius sukuria ryškius neigiamų personažų charakterius, paryškina atgrasias savybes – kvailumą, bailumą, godumą, puikybę.
Veikėjai
„Čipolino nuotykiai“ pasižymi spalvingų personažų gausa. Kai kurie jų kaip tikslūs charakterių tipai plačiai vartojami palyginimams, pvz., „kaip seklys Morka“.
| Personažas | Charakteris |
|---|---|
| Čipolinas | Drąsus, linksmas, vertinantis draugystę berniukas – svogūnėlis |
| Čipolonė | Čipolino ir dar 8 vaikų tėvas, geraširdis ligotas senukas |
| Princas Citronas | Pasipūtęs, žiaurus, bailus, kvailas, kompleksuotas, lengvabūdis, valdingas |
| Kavalierius Pomidoras | Piktas, pavydus, veidmainis, pataikūnas, gudrus išdavikas |
| Grafienės Vyšnios | Išlepusios, nejautrios (skriaudžia Vyšniuką), isteriškos našlės konkurentės |
| Baronas Apelsinas | Godus, besotis, geraširdis, tinginys, grafienių pusbrolis |
| Hercogas Mandarinas | Šantažistas (nuolat grasina nusižudyti), veidmainis, klastingas, godus |
| Seklys Morka | Pasipūtęs, kvailas, pretenzingas, iracionalus, dabita užsienietis, dar vadinamas „misteriu“ |
| Šuo Čiupk-Griebk | Atsidavęs sekliui Morkai, pataikūnas, nuolat kartoja „faktas faktas“ |
| Kūmas Moliūgas | Pesimistas, dūsautojas, linkęs prisitaikyti, svajoja apie savo namelį |
| Kūmas Mėlynė | Paranojiškai bailus, atsakingas, saugo miške paslėptą Moliūgo namelį |
| Kurpius Vynuogė | Protingas, ambicingas, skaičiuoja Moliūgo plytas ir nuolat kasosi yla pakaušį |
| Profesorius Kriaušė | Geraširdis menininkas, groja smuiku |
| Ridikutė | Čipolino draugė, pagalbinikė |
| Žemuogė | Tarnaitė, padeda Čipolinui, kartais gauna iš Pomidoro saldainio popieriuką |
| Poras | Flegmatiškas, ant jo ilgų ūsų žmona džiausto skalbinius |
| Kūma Moliūgė | Apvalaina moteriškė, kurią neretai tenka paridenti |
| Grafas Vyšniukas | Užguitas, vienišas „moksliukas“, svajojantis tapti herojumi, padeda Čipolinui |
| Petražolė | Vyšniuko mokytojas, prirašo kvailų draudimų ir iškabina sode, moko etiketo |
| Advokatas Žirnis | Blaškosi tarp abiejų stovyklų, išdavikas, Čipolinas išgelbsti jį nuo kartuvių |
| Šuo Mastinas | Piktas, bet gerbia įstatymus |
| Kurmis | Svarbus Čipolino padėjęs, bijo šviesoje apakti |
| Voras Raišakojis | Kalėjimo laiškanešys, nekenčia Citrono, nes tas sutraiškė jo tėvą, žūna |
| Voras Pusaštuntas | Lepus, geraširdis plepys |
| Vyriausiasis pelių vadas | Užpuola draugus kalėjime, pats suėda atimtą žvakę, bet duoda pelėms pauostyt |
| Lokys | Susidraugauja su Čipolinu, bet nesutaria dėl laisvės vertės – svarbu sotumas |
Kiti kūriniai pagal „Čipolino nuotykius“
1961 m. animacinių filmų studija „Sojuzmultfilm“ (rus. Союзмультфильм) sukuria filmuką „Čipolino nuotykiai“, kuriame naudojama kompozitoriaus Kareno Chačaturiano muzika.[6]1973 m. Sovietų Sąjungoje sukuriamas vaidybinis filmas „Čipolinas“.[7]
Lietuvoje pagal „Čipolino nuotykius“ sukurta nemažai spektaklių,[8][9] baletas.[10]